ALGIMANTAS MIŠKINIS V A Š K A I Ž I E M G A L O S K R A Š T O P R A E I T I S

Transkript

1 ALGIMANTAS MIŠKINIS V A Š K A I Ž I E M G A L O S K R A Š T O P R A E I T I S 4

2

3 ŽIEMGALOS DRAUGIJA ALGIMANTAS MIŠKINIS VAŠKAI ISTORINĖ URBANISTINĖ RAIDA (iki 1969 m.) ŽIEMGALOS KRAŠTO PRAEITIS 4 ŽIEMGALOS LEIDYKLA K A U N A S

4 UDK Ži 24 Studija parengta Architektūros ir statybos instituto Urbanistikos sektoriuje Recenzentai dr. ALGIRDAS BALIULIS Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis prof., habil. dr. JURGIS BUČAS Kauno technologijos universiteto Kraštotvarkos ir architektūros katedros vedėjas Ats. redaktorius VYTAUTAS DIDŽPETRIS Redaktorė LAIMA JUNEVIČIENĖ Rėmėjas TS UAB TILSTA Direktorius VYTAUTAS JANKAUSKAS ISBN Algimantas Miškinis, 2003 Žiemgalos leidykla,

5 TURINYS 5 ĮVADINĖS PASTABOS 9 ISTORINĖ URBANISTINĖ RAIDA GYVENVIETĖS SUSIDARYMAS IR RAIDA IKI 1730 m. PRIVILEGIJOS SUTEIKIMO 14 GYVENVIETĖS RAIDA NUO 1730 m. IKI XVIII a. PABAIGOS 19 GYVENVIETĖS FORMAVIMASIS NUO XVIII a. PABAIGOS IKI MIESTELIO SUSIDARYMO XIX a. PABAIGOJE 35 MIESTELIO RAIDA NUO XIX a. PABAIGOS IKI 1918 m. 42 MIESTELIS IR VALSČIUS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ METAIS 47 MIESTELIO RAIDA m. 57 MIESTELIO RAIDA SOVIETŲ IR NACIŲ OKUPACIJŲ LAIKOTARPIU (IKI 1969 m.) 65 PABAIGOS ŽODOS 72 SANTRUMPOS 73 ŠALTINIAI, LITERATŪRA, PAAIŠKINIMAI 93 GYVENVIETĖS-MIESTELIO CHRONOLOGIJA (FAKTAI IR ĮVYKIAI) 98 REZUMĒJUMS 102 SUMMARY 106 RESÜMEE 111 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 114 VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 117 VANDENVARDŽIŲ RODYKLĖ 3

6 Į VADINĖ S PASTABOS Vaškai, palyginti su kai kuriais kitais Šiaurės Lietuvoje istorinėse žiemgalių žemėse iki Antrojo pasaulinio karo funkcionavusiais prekybos ir amatų centrais (Linkuva, Žeimeliu, Pakruoju ir kt.), bene mažiausiai tyrinėti ir iki šiol gana menkai aprašyti ne tik mokslinėje, bet ir populiarioje literatūroje. Bene plačiausiai Vaškų istorija pateikta Akiro-Biržio /1/, o trumpai, beveik kartojant pagrindinius faktus daugelyje enciklopedinių leidinių, A. Nezabitausko, F. Žigaro ir kitų tyrėjų straipsniuose. Žiemgalos tyrėjas Juozas Šliavas bandė detalizuoti ir patikslinti miestelio raidą, siedamas ją su Grūžių ir Zvanagalos dvarais, tačiau savo darbo nebaigė, jo parengta pradinė medžiaga liko rankraštyje /2/. Nepakankamai dėmesio Vaškams greičiausiai teko dėl mažesnės jų reikšmės ir gerokai vėlesnio gyvenvietės atsiradimo bei persitvarkymo į miestelį. Be to, Vaškai buvo netoliese tokių reikšmingų LDK centrų kaip Biržai ir Pasvalys ar mažiau svarbių, bet raiškiai savitos istorijos Linkuvos ir Žeimelio. Tačiau siekiant atskleisti istorinės žiemgalių žemės dalies Lietuvoje gyvenviečių raidos panoramą, be Vaškų būtų sunku objektyviai suvokti viso arealo apgyvendinimo ir ūkinės veiklos ypatumus. Dėl to reikia detalesnės ir šios vietovės, ir miestelio raidos studijos, analogiškos jau paskelbtosioms apie Linkuvą, Žeimelį, Joniškį, Pakruojį. Susipažinus su apskritai negausia Vaškų istorijos medžiaga, ją sąlygiškai galima skirti į dvi nevienodo masto ir pobūdžio dalis. Pirmosios dalies medžiagos bendrosios vietovės istorijos gerokai daugiau, joje vyrauja duomenys apie bažnyčią ir apylinkės dvarus (Grūžių ir Zvanagalos). Kitos dalies urbanistinei raidai tinkamos medžiagos, įgalinančios aptarti Vaškų teritorijos ir gatvių tinklo plėtotę, aikštės susidarymą, užstatymo ir vaizdo 5

7 kaitą, kol kas visai mažai. Ypač trūksta duomenų senajam LDK laikotarpiui nušviesti. Be to, tiek šio, tiek vėlesnio laikmečio urbanistinę raidą galinti paliudyti medžiaga yra daugiausia netiesioginė, tad iš jos galima daryti tik hipotetines išvadas. Kol kas neaptikta ankstesnių kaip XX a. pradžios miestelio planų ar bent inventorių, kuriuose negausios gyventojų sodybos būtų surašytos pagal gatves. Tai leistų, pasitelkus retrospektyvinį metodą, rekonstruoti tam tikro laikotarpio planus. Tad ši pagal turimą medžiagą pateikiama iš viso pirmoji detalesnė miestelio istorinė urbanistinė studija tėra hipotetinė versija, kurios tam tikri etapai aprašyti remiantis autentiška medžiaga, tuo tarpu kiti, aptikus daugiau duomenų, turėtų būti ne tik išplėsti, bet galbūt ir kiek įmanoma patikslinti. Renkant medžiagą apie Vaškus šiek tiek painiavos įnešė tai, kad vietovė gana ilgai buvo vadinama Konstantinavu. Šį vardą XIX a. XX a. pradžioje turėjo ir kai kurios kitos Lietuvos gyvenvietės, tiek atokiau nuo Vaškų (Deltuva /3/, Kvėdarna /4/,,,Konstantynow oppidum alias Słobodka /5/), tiek Upytės paviete, kuriam priklausė ir šis miestelis. Tai pasakytina apie,,konstantinavą arba Liesus (... Konstantynów alias Lasy w powietie Upitskim situowaną... ) /6/: jam skirtas pluoštelis XVIII a. pirmosios pusės dokumentų. Kad ši vietovė netapatintina su Vaškais, leido nustatyti tik detalesnė medžiagos analizė: neatitiko dvaro savininkų bei toje teritorijoje plytėjusių kaimų (Mažučiai, Geišiai, Jonančiai?) pavadinimai. Be to, kaip užsiminta, istorijos vingiuose Vaškai buvo gana glaudžiai susiję su Grūžių (Didžiųjų Grūžių, Grūžių, Grūželių arba Mažųjų Grūžių) ir Zvanagalos dvarais. Tad siekiant suvokti miestelio raidos erdvę ir ypatumus kai kurie tų dvarų istorijos aspektai pateikti šiame Vaškams skirtame rašinyje. Beje, renkant medžiagą apie Grūžius, susidurta su taip pat pavadinto XVI a. Upytės pavieto dvaro, priklausiusio Martynui Viekavičiui, dokumentų /7/ priskyrimu (ar ne) minėtiems Grūžių dvarams. Analizuojant vienų ir kitų Grūžių tapatumą, paaiškėjo, kad XX a. pirmosios pusės vidurio Lietuvos vietovių sąrašuose /8/ nėra kitų Grūžių, išskyrus tuos, kurie buvo Joniškėlio apylinkėje, t. y. ir Vaškų aplinkoje. Tad atrodytų, jog XVI a. M. Viekavičiui priklausiusių Grūžių dvaro dokumentai skirtini su Vaškais susijusiems Grūžiams. Tokia preliminari išvada iš pradžių pasirodė patikima ir dėl to, kad LDK miestų ir miestelių istorijos tyrėjas E. Meilus /9/ 1511 m. privilegiją, kuria dvare leista steigti miestelį ir karčemas, rengti turgų /10/, priskyrė būtent su Vaškais 6

8 susijusiems Grūžiams, nors dokumente nėra kokios nors nuorodos į jų geografinę lokalizaciją. Tik 1525 m. pakartojus privilegiją /11/, joje jau paminėtos,,upės Likmelė ir Kruja (,,...Ìa ÀËÍÏÂÎË Ë pyë... ), kurios įrašytos dar ir 1534 m. privilegijos konfirmacijos Viekavičiaus žmonai akte /12/. Vaškų ir su jais susietų Grūžių apylinkėje tokių upių nėra (tik Yslykis, Mūša, Mūšelė, Plonė ir Mažupis) /13/, todėl šio rašinio autoriui pasirodė abejotinas minėtų dokumentų priskyrimas čia aptartiniems Grūžiams. Taip pavadintų vietovių paplitimas dabartinėje Latvijos teritorijoje /14/ ir dokumentuose įrašytų upių vardai galbūt liudija, kad ten minimi Grūžiai galėję būti į šiaurę, o ne į pietus nuo Vaškų, kur kaip tik (tarp Joniškėlio bei Vaškų) ir išsidėsto su miesteliu praeityje susiję Grūžių dvarai. Tokią prielaidą iš dalies paremia ir duomenys, kad XVI a. LDK Livonijos siena ne kartą keitėsi, todėl į šiaurę nuo Lietuvos Respublikos dabar esanti teritorija tam tikru laiku galėjo priklausyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio jurisdikcijai, o joje buvusioms vietovėms teiktos šio valdovo privilegijos. Nors Vaškai buvo gerokai mažesni nei aplinkiniai tradiciškai svarbesni ir didesni šiaurės Lietuvos prekybos bei amatų centrai (Biržai, Pasvalys, Linkuva, Žeimelis, iš dalies vėliau Joniškėlis), miestelyje dėl išskirtinės raidos kai kurių bruožų XIX a. pabaigoje susiformavo visai Lietuvos urbanistikai, juo labiau šiauriniam regionui, reikšmingi plano elementai ir formos. XX a. šeštajame septintajame dešimtmetyje atlikus urbanistikos paveldo tyrimus, kurių metu buvo išaiškinti vertingiausi objektai, 1969 m. Vaškams suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas. Toji data iš esmės ir tapo šio nuo gyvenvietės atsiradimo pradedamo rašinio baigties chronologine riba. Miestelis, iki tol formuotas nesuvokiant jo reikšmės kultūros paveldo požiūriu, nuo 1969 m. įgavo prielaidas būti tvarkomas atsižvelgiant į būtinybę išsaugoti jame esančias (per ilgus amžius susidariusias ir išlikusias) vertybes. Pastarasis laikotarpis (iki mūsų dienų) Vaškų urbanistinės raidos požiūriu galėjo tapti labiau kryptingas bei reikšmingas, tad ir aptartinas vėliau iš didesnės laiko perspektyvos. Šis rašinys parengtas pagal ankstesnių šiaurės Lietuvos vietovių Joniškio, Linkuvos, Žeimelio istorinės urbanistinės raidos modelį. Medžiaga dėstoma chronologiškai, visi objektai ir dalykai detalizuojami maždaug vienodai (šiek tiek smulkiau aprašytas tik kovų už Lietuvos nepriklausomybę m. laikotarpis). 7

9 Autorius dėkoja recenzentams prof., habil. dr. Jurgiui Bučui ir dr. Algirdui Baliuliui už pastabas, pasitarnavusias tobulinant knygelės rankraštį. 8

10 ISTORINĖ URBANISTINĖ RAIDA GYVENVIETĖS SUSIDARYMAS IR RAIDA IKI 1730 m. PRIVILEGIJOS SUTEIKIMO Žalvario amžiaus radiniai /15/ miestelyje (ir jų pobūdis) galbūt liudija, kad tuo metu vietovė ar (ir) apylinkė, nepaisant gausių miškų, buvo apgyventa, be to, jos gyventojai palaikė prekybos ryšius su slavais bei skandinavais. Kita vertus, tai vargu ar turi ką nors bendra su dabartiniams Vaškams galėjusia duoti pradžią gyvenviete. Pernelyg didelis laiko tarpas skiria archeologinius radinius ir tokios gyvenvietės galimą pradžią. Šiuos du faktus galėtų susieti tik kelias, jei jis būtų susidaręs dar žalvario amžiuje, o vėliau turėjęs įtakos gyvenvietei (iš kurios išaugo miestelis): pastaroji kaip tik ir galėjo įsikurti prie to kelio. Analogišką sąveiką sudarytų ir kiti vietovėje anksti suėję bei vėliau buvusią kryžkelę sudarę keliai. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Vaškams skirtuose tekstuose ankstyviausias vietovės paminėjimas siejamas su 1665 m. įsteigta ar (ir) pastatyta koplyčia (filijine bažnyčia) /16/. Tuo metu Vaškai veikiausiai jau buvo tam tikro dydžio kompaktiška gyvenvietė /17/. B. Kviklys nurodo, kad Vaškai žinomi nuo XVI a. pabaigos /18/, kiti rašiusieji apie Vaškus tą laiką nukelia ir į XVII a. pradžią /19/, ir į 1655 metus /20/. Logiška, kad 1665 m. steigiant ar statant bažnyčią Vaškų gyvenvietė, kurią tikriausiai sudarė žemdirbiai, jau turėjo egzistuoti. Tad ji galėjo susi- 9

11 daryti ne tik XVII a. pirmojoje pusėje ar XVI a. pabaigoje, bet ir Valakų reformos metu XVI a. viduryje antrojoje pusėje. Ši gyvenvietė, kaip ir daugelis kaimų, buvo mažareikšmė, todėl nepateko į to meto rašytinius istorijos šaltinius. Tad ir prielaida, jog XVI a. pabaigoje nuo Biržų per vėlesnius Vaškus ėjo kelias į Žeimelį /21/, laikytina iš esmės atitinkanti laikmečio situaciją. Bažnyčią fundavo dvarininkas, tad vargu ar reikėtų abejoti, jog iki tol kaimu buvusi gyvenvietė priklausė dvarui ir įėjo į jo ribas. Manyta, kad tai buvo Grūžių dvaras /22/, rašytiniuose istorijos šaltiniuose minimas nuo 1586 m. /23/, jei jo netapatintume su Viekavičiams priklausiusia analogiškai vadinta valda, minima m. privilegijose. Tiek laikantis nuomonės, kad pradinė Vaškų gyvenvietė buvo suplanuota matuojant valakus, tiek ir neatmetant galimybės, jog ji vėliau susidarė savaime, matyt, reikėtų manyti, kad tai buvo palei vieną kelią išsidėsčiusių sodybų t. y. linijinio plano darinys. Toks jis greičiausiai susiformavo einant per vietovę vienam keliui nuo Grūžių dvaro Bauskės link (iki Grūžių, išsidėsčiusių Mūšos šiaurės pusėje, ties perkėla per upę galėjo sueiti keliai nuo Linkuvos, Kėdainių per Krekenavą ir Naujamiestį bei Pušaloto per Panevėžį ir Joniškėlį) arba įsijungus dar ir skersiniam keliui nuo Biržų per Pasvalį. Retrospektyviai vertinant turimą kartografinę medžiagą beveik neabejojama, jog pradinė Vaškų gyvenvietė, kaip ir daugelis kitų šio regiono gyvenviečių, dėl gamtinės aplinkos ypatumų išsidėstė palei artimą meridianinei krypčiai kelią nuo Grūžių Bauskės link. Kadangi nėra archeologinių duomenų, sunku tiksliau nurodyti, kurioje vietoje galėjo būti pradinė Vaškų gyvenvietė. Ir tik spėjant, kad vėliau gyvenvietė buvo plečiama į visai ar beveik neužstatytą teritoriją, galima prielaida, jog XVI a. antrojoje pusėje XVII a. pirmojoje pusėje (iki koplyčios filijinės bažnyčios statybos) Vaškai išsidėstė į šiaurę nuo jau tuo metu galėjusios būti ar vėliau susidariusios kryžkelės. Remiantis čia pateiktais samprotavimais parengtos dvi retrospektyvinės to meto Vaškų plano schemos: vietovę kertant vienam keliui (1 pav.) bei esant joje kryžkelei (2 pav.). Dažniausiai nurodoma, kad Šv. Juozapo titulo koplyčią (filijinę bažnyčią) 1665 m. įsteigė ir pastatė Grothusas (Grotusas, Grotuzas) Staševskis /24/ arba Grothusas ir Staševskis (pirmasis statybą pradėjo, o antrasis baigė) /25/. Livonijos bajorai Grothusai nuo XV a. pabaigos žiemgalių istorinėse žemėse turėjo nemažai valdų; jiems kurį laiką priklausė Žeimelis /26/ ir Linku- 10

12 va /27/. Dar ir XVII a. antrojoje pusėje (1680 m.) minimas Vilhelmas Grothusas (Grotusas) /28/, pardavęs Andriui Pliateriui tose apylinkėse buvusį Mažųjų Plonėnų dvarą. Neaišku, ar tai buvo ankstesniųjų Grothusų palikuonis. Vadinasi, kažkuriam Grothusui ne vėliau kaip XVII a. viduryje antrojoje pusėje (t. y. Vaškų koplyčios ar bažnyčios steigimo bei statybos metu) galėjo priklausyti ir Grūžių bei Zvanagalos dvarai, nors autentiškų duomenų apie tai kol kas neaptikta. Kita vertus, Grothusai buvo evangelikai, tad vargu ar būtų steigę bei statydinę katalikų bažnyčią, nebent kurie nors iš jų, susijungę giminystės ryšiais su Staševskiais, galėjo tapti katalikais. J. Šliavas pateikė dar ir 1-2 pav. XVI a. antrosios pusės XVII a. pirmosios pusės plano retrospektyvinė schema (pirmasis ir antrasis variantai). Sudarė autorius. Užstatytos teritorijos ribos sąlygiškos kitokią koplyčios (bažnyčios) steigimo bei statybos versiją:,,vietinių žmonių padavimai sako, kad pirmąją bažnyčią čia pastatęs Konstantinas Vaškevičius, nuo to esą ir Vaškų miestelio vardas atsiradęs. Tyrėjo nuomone,,,tai panašu į tiesą /29/. Tad nepaisant iš esmės patikimais laikytinų kai kurių faktų (bažnyčios steigimo 1665 m.), XVI a. pabaigos XVII a. pirmosios pusės duomenys apie Vaškus yra pakankamai neaiškūs, o gal ir netikslūs. Jiems patikslinti reikalinga gerokai išsamesnė istorinių dokumentų analizė, kuri, esant kitam šio rašinio tikslui, neatlikta. Beveik neabejojama, kad Vaškuose, kaip ir kituose LDK gatviniuose kaimuose /30/, koplyčia (filijinė bažnyčia) buvo pastatyta gyvenvietės gale, o sprendžiant iš vėliau nepakitusios pastato padėties kelio nuo Grūžių į Bauskę vakarų pusėje (3 pav.). Jei per vietovę ėjo ne vien tasai kelias, bet dar ir 11

13 nuo Biržų per Pasvalį į Žeimelį, koplyčia galėjo atsidurti pastarojo kelio atkarpos iš rytų ašyje (4 pav.). Taip būtų išryškėjusios prielaidos augančio bažnytkaimio centrui kryžkelėje atsirasti, o linijiniam gyvenvietės planui ilgainiui persitvarkyti į radialinį tad ir atitinkamos kompozicijos pradmenims susidaryti. Neaptikta autentiškų duomenų apie Vaškų gyvenvietės ūkinę raidą XVII a. viduryje bei antrojoje pusėje prieš steigiant ir statant koplyčią ar (ir) netrukus po to. Vietovė neminima to meto Biržų dvaro teismo knygose /31/, nors ten pateiktuose įrašuose nuo 1620 m. yra užfiksuota nemažai kitų 3-4 pav. XVII a. antrosios pusės plano retrospektyvinė schema (pirmasis ir antrasis variantai). Sudarė autorius. Užstatytos teritorijos ribos sąlygiškos vietovių, buvusių už Biržų kunigaikštystės ribų. Neaptikta medžiagos ir apie gyvenvietės galimus nuostolius XVII a. pirmosios pusės vidurio karuose su Švedija ir Rusija. Nurodoma, kad švedų kariuomenė 1655 m. žygiavo į Lietuvą nuo Kuoknesės (Kurše) per Nemunėlio Radviliškį, Biržus ir Pasvalį /32/, t. y. palyginti netoli Vaškų, nors ir kitu, beveik lygiagrečiu ir artimu meridianinei krypčiai keliu. Netrukus po šio karo įsteigta koplyčia (filijinė bažnyčia), nesant kitų objektyvių duomenų, galėtų liudyti, jog gyvenvietė nenukentėjo, netgi padidėjo, todėl atsirado poreikis statyti šį pastatą. Kita vertus, koplyčios statyba galėjo būti ir bandymas skatinti nuostolius patyrusios gyvenvietės atkūrimą. Neaišku, kuo paremtas kol kas autentiška medžiaga nepagrįstas teiginys, kad,,reformacijos sąjūdžio metais (nepatikslinus laiko) bažnyčia buvo atitekusi reformatams /33/. 12

14 Nurodoma, kad LDK Lenkijos valdovas Augustas II, lankydamasis Biržuose (tai įvyko 1701 m.), suteikė Vaškams turgaus privilegiją. Jos originalą XX a. pradžioje dar turėjęs tuometinis dvaro, kuriam anksčiau priklausė ir miestelis, savininkas /34/. Toji data nurodoma ir kituose leidiniuose /35/, tačiau Lietuvos Metrikos knygose neaptikta įrašų apie privilegiją, todėl jos autentiškumas abejotinas. Manyta, kad Vaškai galėjo ne kartą nukentėti per XVIII a. pradžios LDK Lenkijos karą su Švedija, nes 1704 m. nemažai susirėmimų vyko pietų Kurše ir šiaurės Lietuvoje (Biržų Pasvalio zonoje) /36/. Neatmestina ir sąsaja tarp tų įvykių bei Vaškų apylinkės dvarų savininkui Upytės pavieto iždininkui Andriui Staševskiui 1730 m. spalio 20 d. Augusto II suteiktos miestelio steigimo, turgaus (antradieniais) ir 4 prekymečių (Šv. Jurgio, Švč. Trejybės, Šv. Andriejaus ir Trijų karalių dienomis) privilegijos /37/. Dokumente neužsimenama, kodėl privilegija suteikiama, nors daugeliu kitų atvejų tai būdavo daroma. Privilegijos tekstas gana standartinis; pagal jį turguose ir prekymečiuose leidžiama laisvai prekiauti, t. y. prekes atsivežti, parduoti, keisti ir pan., vietiniams ir,,kaimyninių miestų bei miestelių žmonėms. 13

15 GYVENVIETĖS RAIDA NUO 1730 m. IKI XVIII a. PABAIGOS Miestelio steigimo ir prekybos privilegija turėjo sudaryti sąlygas atitinkamo ūkinės veiklos pobūdžio gyvenvietei realiai funkcionuoti: įrengta turgaus aikštė, kadangi jos iki tol veikiausiai nebuvo, suformuoti kiti to laikmečio naujajam prekybos ir amatų centrui būdingi elementai. Tai galėjo įvykti savaime arba buvo padaryta planingai direktyvine tvarka. Išanalizavus negausią Vaškų urbanistinės raidos medžiagą bei atsižvelgus į jau pareikštas kai kurių tyrėjų nuomones dėl tos raidos pobūdžio ir laiko /38/, tenka konstatuoti, kad kol kas nepakanka duomenų pateikti vieną pagrįstą miestelio susidarymo versiją nuo privilegijos suteikimo 1730 m., todėl tenka aptarti du hipotetinius chronologiniu požiūriu jos variantus. Vienas iš variantų gali būti suformuluotas pasirėmus ankstyviausia XX a. pirmosios pusės autentiška kartografine medžiaga, kurioje užfiksuota nuo Valakų reformos XVI a. viduryje kuriamiems LDK prekybos ir amatų centrams būdinga Vaškų plano stačiakampė forma. Iš šios medžiagos galima daryti prielaidą, kad miestelis formavosi ne savaime, o planingai; miestelio stačiakampis planas natūroje galėjo būti pažymėtas tuoj po privilegijos suteikimo, t. y. greičiausiai iki 1750 m., bet ne vėliau kaip iki XVIII a. pabaigos (1795 m.), nes likvidavus LDK Lenkijos valstybę, nustojo funkcionuoti ankstesnę urbanistinę praktiką lėmusios nuostatos, tad ir joms atitinkanti plano forma su visais miestelio tuometinei sampratai bei jo funkcionavimui reikalingais elementais. Šį pirmąjį Vaškų raidos variantą galėtų liudyti retrospektyvinė schema, sąlygiškai atspindinti tokią plano būklę, kurios būtų galima tikėtis vykstant nuosekliam suplanuoto miestelio formavimui XVIII a. antrojoje pusėje (5 pav.). Schema rodytų, kad bažnytkaimis buvo numatytas išplėsti, o naujai formuojamam iš jo miesteliui statyti skirta tuščia ar beveik tuščia teritorija į pietus, pietryčius ir rytus nuo bažnyčios žemės bei gyvenvietės pietinės dalies. Iki to laiko veikiausiai jau susidariusios kryžkelės pietryčių kampe turėjusi būti numatyta taisyklinga aikštė, o aplink ją suplanuoti bent 3 kvartalai. Kadangi 14

16 keliai iš Biržų Žeimelio link ir nuo Grūžių Bauskės link ties bažnyčia vėliau kirtosi ne visai statmenai, numatytoji aikštė turėjo derintis prie kryžkelės pobūdžio, t. y. negalėjusi būti kvadratinė ar stačiakampė, o tik trapecinė. Nepaisant to, atrodytų, jog prie trijų iš keturių jos šonų (išskyrus vakarinį), turėjo būti numatyta po 4 sklypus (kaip ir kituose LDK miestuose bei miesteliuose, kuriuose buvo suplanuotos panašaus dydžio kvadratinės aikštės). Schema liudytų, kad taip numačius formuoti Vaškus iš baroko į klasicizmą pereinamuoju laikotarpiu šalia esamos gyvenvietės kuriamame miestelyje nebuvo panaudotas abiem epochoms būdingo planavimo vienas svarbiausių elementų /39/ kompozicijos ašis. Jos vėlesnis buvimas, bažnyčiai atsiradus kelio iš Biržų ašyje, laikytinas savaiminės raidos atsitiktinumu, o ne sąmoningai kuriamos atitinkamos urbanistinės struktūros išraiška. 5 pav m. bažnytkaimio išplėtimo ir pertvarkymo į miestelį plano hipotetinė retrospektyvinė schema. Planingo formavimo variantas. Sudarė autorius. Sąlygiškai užstatytos teritorijos ir suplanuoto miestelio ribos sąlygiškos. Brūkšniuota linija pažymėtos spėjamos gatvės Antrasis Vaškų raidos variantas parengtas atsižvelgus į nuomonę, kuri daugiausia paremta pasakojimais, esą,,pats miestelis pertvarkytas buvęs statant mūrinę bažnyčią,,,ką dabartinių žmonių seneliai dar gerai prisimindavę /40/. Tad XX a. pirmojoje pusėje užfiksuotasis Vaškų stačiakampis planas būtų susidaręs ne XVIII a., bet vėliau, tam tikrą laiką iki tol gyvenvietei formavusis savaime. Suteikus privilegiją, o pietiniame gyvenvietės gale prie bažnyčios kuriantis centrui, kuriame galėjusi susidaryti aikštė, ankstesnis linijinis planas būtų tapęs raiškesniu radialiniu. Šis Vaškų raidos variantas są- 15

17 lygiškai išreikštas to meto būklę atspindinčioje retrospektyvinėje schemoje (6 pav.). Nėra patikimų duomenų, iš kurių būtų įmanoma spręsti, kada aptariamuoju Vaškų raidos tarpsniu galėjo išryškėti pagal vieną ar kitą variantą besiformuojantis gyvenvietės planas. Manyta, kad stačiakampis planas galėjo susidaryti dar XVIII a. antrojoje pusėje /41/. Tai turėjo priklausyti nuo miesteliui būdingos veiklos, visų pirma prekybos, masto ir pobūdžio. Tolesnė urbanistinės raidos analizė kaip tik ir turėtų parodyti, kuris iš variantų nuo 1730 m. galėjo susidaryti ir kada tai įvyko. Tam būtina pasitelkti visus, net ir netiesioginius duomenis apie įvairiu laiku miestelyje besirinkusius turgus bei prekymečius, veikusias karčemas ar jas laikiusius bei apskritai Vaškuose įsikūrusius žydus ir t. t. 6 pav. XVIII a. antrosios pusės plano retrospektyvinė schema. Savaiminės raidos variantas. Sudarė autorius. Užstatytos teritorijos ribos sąlygiškos 1750 m. gegužės 10 d. Andriaus Staševskio,,intromitavimo į Grūžių dvarą, pirktą iš Marcijono ir Reginos Chreptavičių, dokumente minimi ten buvę kaimai, tarp jų ir Vaškai arba Naškelėnai (,,Woszki alias Naszkiełany ) /42/, tačiau apie,,miestelį neužsimenama. Siejant paminėtąjį Grūžių dvaro savininkų kaitos faktą su pirmosios koplyčios (filijinės bažnyčios) steigėjais, tektų pripažinti, kad XVII a. viduryje dvarą valdę Staševskiai vėliau buvo jį praradę ir susigrąžino tik 1750 m. arba anuo metu jį valdė kiti savininkai. Tad ir koplyčios (bažnyčios) fundatoriai turėję būti kiti minėti asmenys (Grothusai, Vaškevičiai). Be to, 1750 m. paminėtasis antrasis Vaškų vardas, neaptik- 16

18 tas nei 1855 m., nei m. žemėlapiuose, vargu ar teikia pagrindo tą vietovę tapatinti su aptariama gyvenviete. Tame pačiame dokumente įrašytasis Paliepių kaimas su jame buvusia karčema abiem atvejais užfiksuotas, o XIX XX a. plytėjo į šiaurę nuo Mažųjų Grūžių dvaro sodybos, pakeliui į Konstantinavą. Netrukus Vaškuose pastatyta nauja bažnyčia. Tai įvykę dar 1745 m. konstatavus, jog pirmoji bažnyčia,,begriūvanti, be to, gal tik tais metais reformatų grąžinta katalikams /43/ (jei taip iš tikrųjų buvo), o netrukus gal ir sudegusi; tad kurį laiką jos, matyt, ir apskritai nebuvę /44/. Naujosios bažnyčios pagrindinis fundatorius buvo Grūžių (ir Zvanagalos) dvarininkas Upytės pavieto stalininkas Andrius Staševskis su žmona Johana, tam skyrę lenkiškų auksinų /45/. Be to, 1764 m. Kazimieras Kasperavičius davė 1162 auksinus /46/. Kun. Kristoforo Staševskio iniciatyva darbai buvo atlikti iki 1766 m. /47/; bažnyčios baigtis aktuota 1767 m. vasario 9 d.,,upytės pavieto žemės teisme /48/ m. Žemaičių vyskupas J. Lopacinskis įsteigė Vaškų parapiją /49/. Ji buvo suformuota priskyrus kai kurias Linkuvos, Pašvitinio, Saločių ir Joniškėlio parapijų žemes. Daugiausia teritorijos neteko Linkuvos parapija, dėl to protestavo jos klebonas karmelitas Mykolas Ostrovskis su parapijiečiais /50/ m. prie naujosios bažnyčios įsteigtos ir dvi brolijos Saldžiausiojo Jėzaus ir Rožinė /51/. Būta ir kitokių nuomonių dėl naujosios bažnyčios statybos. Manyta, kad tai viso labo iš Kyburių perkeltas medinis pastatas,,,atgabentas į senosios maldyklos vietą,,ant kalvelės /52/. Bažnyčioje buvę 5 altoriai /53/, jai skirtas valakas, 26 virvės ir 35 sieksniai žemės /54/. Po kun. K. Staševskio mirties (1767 m. gegužės 24 d.) klebonu kurį laiką buvo Linkuvos karmelitas Antanas Liugevičius, o nuo 1770 m. Jonas Chodzkevičius (Chockevičius) /55/. Bažnyčios atkūrimas galėjo netiesiogiai liudyti tam tikrą Vaškų raidos pagyvėjimą XVIII a. antrojoje pusėje, bet vargu ar šį faktą tiktų vertinti kaip reikšmingą miesteliui susidaryti. Kad taip įvyktų, o kartu išryškėtų ir planingas ar savaimingas ankstesnės gyvenvietės persitvarkymo į miestelį pobūdis bei atitinkama plano forma, reikėjo, kaip jau užsiminta, tam tikro prekybos masto ir pobūdžio, arba dar ir kitų tokią veiklą bent netiesiogiai liudijančių duomenų m. Upytės pavieto dūmų sąraše /56/ nurodyta, kad pavieto sta- 17

19 lininkui ir Zvanagalos (,,Dzwonogola ) dvaro bei Gružių ir Pamančių,,palivarkų savininkui Juozui Staševskiui priklausiusiame Vaškų,,miestelyje buvo 4 dūmai, be to, vienas dūmas priklausė klebonui; veikė karčemų (skaičius ne-nurodytas), kurios mokėjo 400 auksinų mokesčių m. Staševskio valdoje buvusiame,,konstantinave surašyta 19 dūmų, tarp jų užvažiuojamoji karčema ir 2 žydų dūmai /57/. Tad nors iki 1790 m. miestelis padidėjo, tačiau vargu ar jame galėjo išryškėti planingą arba savaimingą jo raidą atitikusio plano kai kurios formos. Net ir 1790 m. duomenys liudija Vaškus buvus pernelyg maža gyvenviete, kad ji realiai galėtų būti laikoma miesteliu. Vargu ar tokią nuomonę pakeičia ir pradėję kurtis žydai, juo labiau kad visai neužsimenama apie turgų, prekymečius, prekybos mokesčius, aikštę. Tad turimi duomenys veikiausiai rodo, jog po 1730 m. suteikta miestelio steigimo, turgaus ir prekymečių privilegija dėl nepalankių sąlygų iki XVIII a. pabaigos Vaškuose miestelio realiai taip ir nesusikūrė. Šiuo požiūriu ši gyvenvietė nesiskiria nuo daugelio kitų LDK vakarinės dalies gyvenviečių, kai joms suteikus privilegijas, bet nesudarius prielaidų atitinkamai ūkinei veiklai, tos privilegijos liko tik formaliu aktu. Dėl to iki XVIII a. pabaigos Vaškuose negalėjo susidaryti ir stačiakampis planas. Net jei jis būtų buvęs numatytas, tai gyvenvietei iš lėto formuojantis savaime, joje greičiau galėjo nuosekliai išryškėti anksčiau pradėjęs megztis radialinis planas m. dokumentuose gyvenvietė vadinama skirtingai m. ji pirmą kartą įvardyta Konstantinavu. Gali būti, kad gyvenvietė taip pavadinta ne kurio nors caro šeimos nario (be to, ne XIX a.), kaip manyta, o Juozapo Liongino Staševskio žmonos Konstancijos garbei. Šie dvarininkai daug prisidėjo prie 1793 m. klebono kun. Jono Chodzkevičiaus statomos bažnyčios ir vienas jų galėjo būti įamžintas gyvenvietės pavadinime. Nuo to laiko iki XX a. pradžios beveik visuose oficialiuose dokumentuose Vaškai vadinti Konstantinavu /58/. Naujoji bažnyčia iškilo nepraėjus nė 30 metų nuo ankstesnės bažnyčios statybos, todėl turbūt nereikėtų atmesti nuomonių, pagal kurias bažnyčia galėjo būti atkelta iš Kyburių arba perstatyta. Tuo atveju senoji Vaškų bažnyčia nesudegė ir neišnyko, kaip teigia kai kurie tyrėjai. Naujoji medinė bažnyčia buvo nedidelė, 6x13 uolekčių, kryžiaus plano, bebokštė; šalia jos iškilo aštuoniakampė varpinė /59/. Atrodo, kad ir ši bažnyčia pastatyta ar perstatyta panaudojus senus ir naujus rąstus /60/. 18

20 GYVENVIETĖS FORMAVIMASIS NUO XVIII a. PABAIGOS IKI MIESTELIO SUSIDARYMO XIX a. PABAIGOJE Nėra duomenų, kad LDK vakarinę dalį po valstybės likvidavimo prijungus prie Rusijos ir suformavus Lietuvos Vilniaus guberniją, Vaškuose būtų kas nors pasikeitę. Gyvenvietėje vyko įprastinis provincijos gyvenimas ar 1806 m. mirus klebonui kun. J. Chodzkevičiui ir perėmus parapiją kun. Juozapui Misevičiui, 1806 m. rugpjūčio 26 d. surašytas bažnytinės valdos pastatų inventorius /61/. Dokumente gyvenvietė vadinama Konstantinavu. Medinė bažnyčia stovėjo kvadratiniame žemės pylimu apjuostame šventoriuje; be jos, viename šventoriaus kampe,,,einant iš bažnyčios po kairei buvo lavoninė, kitame,,netoli bažnyčios galo prie vieškelio varpinė ant 8 stulpų (vienas varpas nulietas 1805 m. Varniuose, kitas 1806 m.). Šalia stovėjo klebonija, o kitoje vieškelio pusėje priešais bažnyčią medinė špitolė. Bažnyčios žemėje, be klebono, 1811 m. gyveno vargonininkas su sūnumi ir 12,,laisvai tarnaujančių vyrų (moterys ir vaikai neminimi), špitolėje 5 vargšai /62/ m. parapijoje surašytas 3761 katalikas /63/ m. Napoleono armijai veržiantis per Lietuvą į Rusiją, birželio liepos mėnesiais nuo Tilžės per Tauragę, Raseinius, Panevėžį, Pasvalį ir Saločius Bauskės link žygiavo 10 asis prancūzų korpusas, vadovaujamas Tarento kunigaikščio maršalo Makdonaldo /64/. Ne tik žygio metu, bet ir vėliau, korpusui veikiant Daugpilio Liepojos ruože, galėjo nukentėti ten buvę miestai, miesteliai, kaimai, tad ir Vaškai. Tačiau nėra duomenų apie tiesioginius šios bei gretimų gyvenviečių nuostolius (apie tai neužsimenama nei 1815 m. bažnyčios inventoriuje /65/), nors vien tik krašto plėšimas ir naikinimas galėjo įvairiai atsiliepti jų ūkinei raidai m. liepos 15 d. inventorius surašytas po klebono kun. J. Misevičiaus mirties perėmus parapiją kun. Dominykui Karvovskiui /66/. Dokumente paminėta bebokštė bažnyčia su 5 altoriais, sugriuvusi varpinė (joje anksčiau buvusius varpus teko pakabinti šalia augusiuose medžiuose), kvadratinis kartimis aptvertas ir,,vietomis perimetru medeliais apsodintas šventorius, 19

21 medinis klebono namas, svirnas, špitolė priešais bažnyčią kitapus vieškelio, vargonininko namas ir,,davatkos Konstancijos namelis /67/. Iki 1820 m. klebono sodyboje pagausėjo trobesių; buvo pastatytas tarnų namas, 2 svirnai, bravoras, tačiau klebonija susmuko, ją reikėjo remontuoti / 68/. Į aptvertą ir medžiais apsodintą šventorių vedė dveji vartai ir vieni varteliai (šie jungė šventorių su klebono sodyba). Miesteliu pavadintoje gyvenvietėje kartu su špitole ir klebono sodyba buvo 7 dūmai (93 žmonės) /69/ m. bažnyčios vizitacijos aktas yra svarbus Vaškų raidos dokumentas, nes jame pirmą kartą paminėtas,,miestelio Turgus /70/ ir mokykla /71/.,,Turgus, t. y. turgaus aikštė, minimas lokalizuojant vartus ir vartelius į šventorių. Žaliai dažyti vartai buvo:,,vieni iš miestelio Turgaus, kiti nuo špitolės pusės. Kadangi šis pastatas stovėjo priešais bažnyčią už vieškelio, tai antrieji vartai į aikštę veikiausiai buvo gretimame šventoriaus šone. Vieškeliu, matyt, pavadintas pro šiaurinę bažnyčios pusę ėjęs Biržų Žeimelio kelias, už kurio kaip tik ir buvo špitolė. Tad aikštė išsidėstė į rytus nuo bažnyčios ir šventoriaus, t. y. toje vietoje, kurioje ir XX a. pirmojoje pusėje į vakarus nuo kryžkelės dar buvo likusi neužstatyta erdvė. Apie tokią pačią aikštės padėtį užsimena ir J. Šliavas, daugiausia iš žmonių pasakojimų bandęs atkurti XIX a. Vaškų statybos raidą. Jis aikštės susidarymą siejo su 1701 m. miestelio steigimo ir prekybos privilegija, todėl teigė:,,jei tą privilegiją išsirūpinęs buvo Didžiųjų Grūžių dvaras, tai turgūs tada turėjo vykti aikštelėje prie bažnyčios, o jei Zvanagalos dvaras tai dabartinė turgaus aikštė jau ir tada turėjo egzistuoti /72/. Tiek 1701 m. privilegija, jei ji galėjo būti, tiek ir 1730 m. dokumentas sudarė prielaidą prekybinės paskirties aikštei atsirasti. Tai, kaip jau buvę rašyta, priklausė nuo gyvenvietės ūkinės veiklos, tad ir prekybos masto. Tačiau iš turimų duomenų XVIII a. antrojoje pusėje aišku, kad prekyba buvusi ganą. menka ir vargu ar galėjusi skatinti esminę ir planingą Vaškų plėtotę, tad ir stačiakampio plano elementų bei taisyklingos aikštės susidarymą pagal m. bažnytkaimio pertvarkymo į miestelį retrospektyvinę schemą (žr. 5 pav.). Tai paliudijo ir 1820 m. dokumente netiesiogiai nurodytoji aikštės vieta. Nors aikštė Vaškuose vis dėlto susidarė, bet tai įvyko gyvenvietei formuojantis savaime. Todėl gerokai mažesnė, negu galėjo būti suplanuota, aikštė atsirado ne XX a. pirmoje pusėje buvusioje vietoje kryžkelės pietryčių kampe, 20

22 o šalia bažnyčios. Galima tik spėlioti, kada tai įvyko, kaip ir kokio dydžio bei formos 1820 m. buvo toji aikštė. 1826, 1828 ir 1831 m. bažnyčios vizitacijos aktuose vėl paminėti dveji vartai iš šventoriaus, iš jų vieni į turgų. Tai, kad aikštė pradėta minėti tik 1820 m., o ne anksčiau 1806 ir 1815 m. dokumentuose, nors galėjo formuotis bent nuo 1730 m., turbūt liudija, kad ji susidarė tik tarp 1815 ir 1820 m. Deja, šią prielaidą, kaip ir palyginti netikėtą aikštės atsiradimo priežastį, nusakančių autentiškų duomenų nėra. Po 1831 m. Vaškų turgaus aikštė vėl neminima. Tačiau vien tik aikštės buvimo faktas liudija, kad bažnytkaimis tam tikru laiku nuosekliai ir savaime persitvarkė į miestelį (7 pav.). Apie 1830 m. šis procesas kažkodėl sustojo. 7 pav m. plano retrospektyvinė schema. Sudarė autorius. Gyvenvietės ribos sąlygiškos. 1 - bažnyčia, 2 - špitilė, 3 - klebinija 1820 m. vizitacijos akte nenurodoma, kada įsteigta tuo metu veikusi mokykla /73/, tik pažymima, kad ji fundacijos neturi, o samdytas direktorius susirenkantį jaunimą moko religijos, skaitymo ir rašymo pagrindų klebono sodyboje buvusiame pastate; direktoriui atlyginimą moka tėvai m. aktuose /74/ iš esmės kartojami ankstesniuose 1806, 1815, 1820 m. analogiškuose dokumentuose pateiktieji duomenys apie bažnyčią ir kitus klebono valdos pastatus, pateikiama ir kai kurių naujų faktų, liudijančių tos gyvenvietės dalies raidą m. senoji klebonija stovėjo pagrindiniu fasadu (,,frontu ) į bažnyčią, taigi galu į Biržų Žeimelio vieškelį; tais metais pastatytas naujas tarnų naujas; šventoriuje ant 4 stulpų stovėjo nauja ąžuolinė varpinė;,,miestelyje su špitole ir klebonija buvo 7 dūmai (93 asmenys) /75/. 21

23 1827 m. ankstesnėje vietoje (priešais bažnyčią už vieškelio) pastatyta nauja špitolė, o 1828 m. netoli jos zakristijono ir vargonininko,,buveinė /76/ m.,,miestelyje su špitole ir klebonija surašyti 8 dūmai (101 asmuo) /77/; parapijoje gyveno 4991 katalikas /78/ m. vizitacijos duomenys /79/ analogiški 1827 ir 1830 m.; be to, tai, kad tais metais apskritai įvyko vizitacija, matyt, liudija, jog vietovės nepasiekė sukilimo banga /80/ m. Vaškuose surašyta 18 medinių namų su 154 gyventojais, medinė bažnyčia, 3 smuklės /81/. Taigi atrodytų, jog miestelis padidėjo. Bet 1831 m. bažnyčios vizitacijos akte paskutinį kartą minima parapinė mokykla; vėliau XIX.a. apie ją neužsimenama, nors kai kur nurodoma 1835 m. ją buvus įsteigtą /82/ (atkurtą?). Neaišku, kodėl mokykla išnyko. Galima tik spėti, jog kaip ir kai kuriose kitose vietovėse ji buvo uždaryta po sukilimo. Daug kur parapinę mokyklą pakeitė valstybinė, tačiau Vaškuose taip gal nepadaryta dėl nedidelio gyventojų, tad ir mokinių skaičiaus m. paremontuota ir padidinta, pristačius naują zakristiją, bažnyčia /83/, į varpinę įkeltas trečiasis varpas m. mirus kun. D. Karvovskiui, klebonu tapo kun. Juozapas Giedraitis /84/. Jo iniciatyva 1838 m. bažnyčios pastatas buvo uždengtas skarda, nudažytas žalia spalva. Tuo metu špitolėje gyveno 7 elgetos, miestelyje (6 dūmuose) 111 žmonių, parapijoje (348 dūmuose) 3708 katalikai /85/. Tokie arba beveik tokie patys duomenys pa teikti ir 1841 m. /86/, 1842 m. /87/, 1844 m. /88/ ir 1845 m. /89/ bažnyčios vizitacijos aktuose, pažymint ir kai kuriuos papildomus faktus: 1841 m., be klebono kun. J. Giedraičio, parapiją aptarnavo dar ir kun. Matas Moiževičius /90/, o 1844 m. kun. Pranciškus Skabeika /91/ m. pastatyta nauja medinė klebonija /92/ m. parapijos katalikų skaičius beveik nesikeitė (jų nurodyta 3771); pakito tik kai kurių klebono sodybos pastatų būklė m. Vaškų gyventojų skaičius nemažai skiriasi nuo 1833 m. (16 namų, 154 žmonės) ir 1841 m. (364 žmonės) duomenų /93/. Galbūt tai liudija, kad vizitacijos aktuose surašyti tik klebono žemėje gyvenę žmonės, nors ir pažymėti buvę,,miestelyje su špitole ir klebonija HL.Vaškuose žydų negyveno /94/ m. klebonijos valda, kurioje buvo įsikūrę 30 žmonių, nusavinta ir perduota į valstybės iždą; palikta tik klebono sodybos žemė /95/ m. klebonija (?) ir ūkio trobesiai buvo seni, tik 2 svirnai statyti 1845 m. /96/. 22

24 1850 m. pirmą kartą bažnyčia nurodyta buvusi nekonsekruota, 5 os klasės; miestelis nuo 1843 m. įsteigtos Kauno gubernijos, kuriai priskirta Panevėžio apskritis, tad ir Vaškų parapija, centro buvo atitolęs per 158 varstus /97/. Dauguma apie Vaškus rašiusių tyrėjų gyvenvietės raidą nuo XIX a. vidurio gana glaudžiai sieja su Zvanagalos dvaro tuometiniu savininku,,grafu Tokalskiu /98/, tačiau nei vienas jų nepateikia apie šį asmenį bei jo įpėdinius kokių nors konkretesnių duomenų. Tad iš tų rašinių neaišku, kada,,tokalskiai tapo šio dvaro ir jam priklausiusių Vaškų savininkai, nes,,didžiųjų Grūžių dvaro savininkai buvo Staševskiai, vėliau gyvenvietėje turėję tik,,sklypelį žemės, o visa kita priklausė,,tokalskiams /99/. Vaškų istorijos dokumentuose Zvanagalos dvarininkas Pranciškus Ksaveras Dokalskis (o ne Tokalskis, kaip visur iki šiol rašyta) pradėtas minėti nuo 1859 m., kai kreipėsi į Kauno gubernijos valdybą, prašydamas leisti gyvenvietėje turgų ir 3 prekymečius ne šventomis dienomis /100/. Prašymo pagrindas buvo 1730 m. miestelio steigimo privilegija ir duomenys, liudijantys, kad per Vaškus (Konstantinavą) einą keliai iš Rygos, Bauskės ir Mintaujos į Linkuvą, Pasvalį, Žeimelį, Joniškėlį; į miestelį atvykstą pirkliai ir,,prikazčikai, jame esanti bažnyčia, vaistinė, dirbą amatininkai (krosnininkas, dažytojas, stiklintojas, 3 siuvėjai, kalvis, šaltkalvis) per 30 žmonių, o visame miestelyje esą apie 200 gyventojų /101/. Nagrinėjant, kuriomis dienomis turgų ir prekymečius reikėtų skirti, konstatuota, kad,,neaišku, ar Vaškuose anksčiau jie rinkosi,,niekas neprisimena /102/. Turgų nuo 1860 m. leista rengti antradienį, o prekymečių dienos dokumente nenurodytos /103/ m. parapijoje gyveno 5211 žmonių;,,privačiame miestelyje buvo 8 kiemai su 97 gyventojais /104/. Teigiama, kad 1853 m. įsteigtą (?) parapinę mokyklą (vizitacijos aktuose ji neminima) tais metais lankė 28 vaikai /105/ m. pastatytas naujas klebono namas šalia senojo, pertvarkyto į tarnų namą, o 1854 m. špitolė už kelio,,,prieš keletą metų sudegus iki tol ten buvusiam tos paskirties pastatui /106/. Konstantinavu pavadinta gyvenvietė nurodyta 1855 m. M. Juzumovičiaus (pagal M. Biržišką Polikarp Girsztowt) paskelbtame Žemaičių vyskupystės žemėlapyje (8 pav.) /107/, kur ji pažymėta dviem ženklais parapijos centro (apskritimas) ir bažnyčios pastato (su kryželiu), nurodžius ir jo steigi- 23

25 mo datą (1734 ar 1754 m.). Tad iš žemėlapio negalima susidaryti vaizdo apie gyvenvietės užstatytą teritoriją. Pagal kelių padėtį atrodytų, jog gyvenvietė buvo linijinio plano m. Vaškų klebonu tapus kun. Julijonui Rukuižai, buvo surašytas, o 1866 m. pakartotas bažnytinės valdos pastatų inventorius /108/. Jame užfiksuota dauguma ankstesnių duomenų. Be naujų statinių klebono sodyboje, nurodyta ir m. kapinėse iškilusi 5x4 uolekčių medinė Švč. Trejybės koplyčia (9 pav.), kurioje buvo įrengta dvarininkų Dokalskių šeimos kripta /109/. 8 pav m. miestelio ir aplinkos kartografinis vaizdas. Žemėlapio fragmentas Nors 1863 m. sukilimo metu apylinkėse aktyviai veikė sukilėliai /110/, o Zigmanto Sierakausko vadovaujamas būrys prie Biržų kovėsi su kariuomenės daliniu, nėra duomenų apie sukilėlių veiklą Vaškuose ar šalia jų. Be pačių bendriausių frazių /111/, nurodomi tik keli nepakankamai konkretūs faktai: 1864 m. vasario 24 ir 25 d. apylinkėje,,pasirodė raitų sukilėlių grupė, prieš kurią veikė kapitono Šramo vadovaujamas kariuomenės dalinys /112/. Sukilimą numalšinus, iš Vaškų ištremti du kunigai, įtarti ryšiais su sukilėliais /113/. Rašyta, kad,,labiausiai valstiečius raginęs įsijungti į sukilėlių gretas,,ma- 24

26 žųjų Gružių dvaro savininkas Žitkevičius...,,nepavykus sukilimui ir pradėjus siausti kazokams, iš nusivylimo nusinuodijo /114/. Tačiau šis faktas kelia abejonių, nes sukilimo metu Mažųjų Grūžių dvarą valdė ne Žitkevičius, o Staševskienė /115/. Abejotina ir nuoroda, kad po sukilimo uždaryta Vaškų mokykla /l 16/, nes nėra patikimų duomenų, kad iki tol ji tikrai veikė m. gubernijos valdyba, tikrinusi, kuo remiantis gyvenvietės vadintos miesteliais, konstatavo, kad Vaškai turi 1730 m.,,karaliaus Zigmanto (iš tikrųjų Augusto II) suteiktą privilegiją /117/. Patikrinimo metu gyvenvietė gana detaliai aprašyta /118/. Pažymėta, kad dėl,,savo nereikšmingumo ir menkumo ji gali būti priskirta tik prie mažų gyvenviečių. 9 pav m. statyta koplyčia Mirus Zvanagalos dvaro savininkui P. K. Dokalskiui, pagal jo 1865 m. birželio 26 d. testamentą beveik visa valda (,,dvaras, Konstantinavo miestelis, Šileikėnų palivarkas ir Iliūnų smuklės ) liko sūnums Stanislovui ir Vaclovui (buvo dar ir duktė Felicija) /119/. Kol jie užaugs, dvarą valdyti įgaliota velionio našlė Juzefa Dokalskienė.,,Maža gyvenvietės dalis priklausė Kyburių valsčiaus ūkininkui Vikentijui Baniui /120/. Aprašyme konstatuota, kad turgus Vaškuose leistas prieš 10 metų, bet nesirinko, kaip ir prekymečiai; veikė tik viena smuklė. Gyvenvietėje stovėjo 25

27 16 medinių namų, iš jų 3 krautuvės; 5 namai pagrindiniais fasadais buvo nukreipti,,į gatvę (o ne į gatves, tad turbūt tik tiek jų ir tebuvo), o 8 stovėjo sodybų gilumoje. Miestelio sodybos užėmė 9 dešimtines žemės, žmonės dirbo 150 dešimtinių, naudojosi 7 dešimtinėmis pievų. Buvo 119 gyventojų (17 bajorų, 2 dvasininkai, 23 valstiečiai, 77 miestelėnai, iš jų55 žydai). Pagal tikėjimą buvo 58 katalikai, 55 judėjai, 5 stačiatikiai ir evangelikas reformatas, pagal verslus 64 žemdirbiai, 20 amatininkų, 14 prekybininkų. 21 gyventojas vertėsi kita veikla. Sprendžiant iš šių duomenų bei pačiame aprašyme pateikto jų vertinimo, to meto Vaškus vargu ar tiktų vadinti miesteliu. Tai buvo mažas bažnytkaimis su kai kuriomis miesteliams iš dalies skirtinomis funkcijomis (amatais). Tačiau jame jau brendo permainos, kurias netrukus paskatino Zvanagalos ir Didžiųjų Grūžių dvarų naujųjų savininkų veikla. Kol kas neaptikta duomenų, kuris iš P. K. Dokalskio sūnų po tėvo mirties tapo Zvanagalos dvaro savininku. Tuo tarpu Didžiųjų Grūžių dvaras, mirus nepalikusiai įpėdinių Staševskienei, 1864 m. atiteko jos krikšto sūnui Povilui Puzinui* /121/. Jis 1873 m. įsteigė Vaškuose pirmąją Lietuvoje taupomąją skolinamąją bendrovę /122/, 1878 m. buvo išrinktas Panevėžio apskrities bajorų vadu /123/, o prie dvaro sodybos maždaug už 5 km į pietryčius nuo Vaškų pastatydino keramikos fabriką, pradėjusį dirbti 1880 m. /124/. Maždaug tuo metu pradėta rūpintis ir naujos mūrinės bažnyčios Vaškuose statyba. Nurodoma, kad dar 1873 m. klebonas kun. J. Rukuiža planavo statyti bažnyčią, bet nespėjo įgyvendinti sumanymo /125/. To ėmėsi jo įpėdinis kun. Bronislovas Stasevičius. Jo iniciatyva Telšių vyskupijos valdytojas dėl bažnyčios statybos kreipėsi į Kauno gubernatorių, o tasai 1878 m. birželio 30 d. į generalgubernatorių /126/. Remdamasis vyskupo prašyme pateiktais faktais, gubernatorius nurodė, kad pinigus bažnyčios statybai pasiruošę aukoti Skrebotiškių, Kyburių ir Nociūnų valsčių gyventojai rb. ( per 5 metus) ir dvarininkai rb.; iki 1879 m. lapkričio 15 d. jau buvę surinkta: iš valstiečių 7741 rb. 26 kap., o iš dvarininkų 9500 rb. /127/. Pinigai įnešti į,,konstantinavo taupomąją skolinamąją bendrovę /128/;,,valstiečiams tai nesudarys sunkumų, nes jie gyvena neblogai, neturi skolų /129/ m. gubernatoriui buvo pateiktas bažnyčios projektas ir sąmata /130/ (autorius nenurodytas ir kol kas neišaiškintas /131/). 26

28 Lėšoms rinkti dar 1879 m. liepos 10 d. sudarytas komitetas, kurio pirmininkas buvo P. Puzinas, vicepirmininkas kun. B. Stasevičius, nariai dvarininkai A. Ruščicas ir A. Chodakovskis, valstiečiai L. Vaitiekūnas, H. Vegys ir V. Banevičius /132/. Nurodoma, kad dar kiek anksčiau 1879 m. gegužės 29 d. į Vaškus atvykęs vyskupas Aleksandras Beresnevičius, radęs apgriuvusią bažnyčią ir sugriuvusią varpinę, pašventino būsimosios bažnyčios kertinį akmenį /133/. Nors J. Šliavas teigia, kad valdžios leidimas buvo gautas tik senajai bažnyčiai remontuoti /134/, tačiau Vidaus reikalų ministerijos,,užsienio religijų reikalų departamentas 1880 m. kovo 18 d. raštu neprieštaravo, kad būtų statoma,,nauja bažnyčia pagal planą /135/ m. gruodžio 18 d. pagrindiniai statybos darbai buvo baigti, pastatas pašventintas /136/, o 1884 m. konsekruotas Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio /137/ m. šventorius buvo apsodintas kaštonais /138/, tačiau bažnyčios vidus dar neįrengtas. Apie tai galima spręsti iš 1883 m. Joniškio dekano pranešimo Žemaičių vyskupui, kad tais metais išdažytas pastato vidus /139/. Tik 1887 m. meistras Masalskis pastatė bažnyčioje vargonus, o m. buvo įrengti 3 mūro ir 2 medžio altoriai /140/ m. suremontuota ir padidinta klebonija /141/. Dvibokštė gana stambi raudonų plytų bažnyčia buvo eklektinės architektūros su vyraujančiomis neoromaninėmis fasadų formomis (10 pav.). Ji iškilo ankstesnės medinės maldyklos vietoje, ilgąja ašimi buvo nukreipta į šiaurę ir pietus, o pagrindiniu fasadu su bokštais į šiaurę, t. y. priderinta prie buvusios bažnyčios padėties. Todėl į pagrindinę meridianinės krypties Vaškų gatvę bei senąją aikštę tos gatvės rytų pusėje bažnyčia,,atsistojo šonu (11 pav.). Pastato interjerai buvo labiau eklektiški negu fasadai; ypač skyrėsi vargonai ir altoriai (12 14 pav.), netgi didysis altorius nuo beveik vienodų šoninių. Bažnyčia iš esmės pakeitė Vaškų panoramą, tapo reikšminga gyvenvietės ir jos aplinkos dominante (15 pav.). Iš nugriautos medinės bažnyčios medžiagos buvo pastatyta koplyčia naujose kapinėse, įrengtose statant bažnyčią /142/. Nors valstiečiai ir apylinkės dvarininkai buvo surinkę nemažai lėšų bažnyčiai statyti, tačiau daugiausiai prisidėjo P. Puzinas, davęs statybinių medžiagų už rb. /143/: Didžiųjų Grūžių dvaro plytinėje buvo pagamintos 27

29 10 pav. Bažnyčios bendras vaizdas iš šiaurės pusės (nuo Žeimelio gatvės). Apie 1930 m. nuotrauka 11 pav. Bažnyčia. Vaizdas iš rytų pusės (nuo Vilniaus gatvės). Apie 1930 m. nuotrauka iš autoriaus rinkinio 28

30 12 pav. Vargonai m. nuotrauka pav. Didysis ir šoninis (Švč. Mergelės Marijos) altoriai m. nuotrauka 29

31 standartinės plytos, keramikos fabrike visos pastato fasadų ir tvoros puošybos detalės, profiliuotos plytos; dvaro dailininkai dekoravo bažnyčios vidų /144/. Keramikos fabrikas turėjo ir netiesioginės įtakos Vaškų bei apylinkės raidai. Numatęs plėsti meninės keramikos dirbinių gamybą, P. Puzinas prie fabriko įsteigė trimetę mokyklą, kurią lankė gabesnieji apylinkės jaunuoliai m. fabrike dirbo ir kartu mokėsi 30, o per aštuonerius mokyklos gyvavimo metus ją baigė vaikinų /145/. 15 pav. Miestelio panorama iš pietų pusės. Apie 1930 m. nuotrauka Fabriko gamybai vadovavo ir mokykloje mokė patyrę užsienio meistrai, iš pradžių Mileris, o jį pašalinus Janas Leskovskis iš Gdansko. Dirbo ir 5 pameistriai vokiečiai, kitų tautybių keramikai bei 3 vietiniai lietuviai (A. Grybė iš Svirpliškių kaimo, A. Karčmaževskis iš Upytės ir J. Kavaliauskas, perėjęs į Grūžius iš Rygos Kuznecovo porceliano fabriko) /146/. Vazos, statulos, kokliai, indai ir kita fabriko produkcija buvo eksponuojama užsienio ir vietos parodose, pardavinėjama mugėse m. J. Leskovskį pakeitė meistras iš Austrijos V. Kiurė, kurio pagaminti ir 1886 m. eksponuoti Rygos bei Vilniaus parodose keramikos dirbiniai išgarsino fabriką. V. Kiurę pakeitęs Jansonas pradėjo gaminti daugiau buitinės, o mažiau meninės keramikos /147/. P. Puzino veikla pakeitė ir apylinkės žmonių gyvenimą. Vien jo įsteigtoje taupomojoje skolinamojoje bendrovėje 1880 m. buvo 1390 narių /148/. Dvarininkas prie keramikos fabriko darbininkams pastatydino klubą ir krautuvę, o miestelyje taip pat įkūrė krautuvę, aludę klubą /149/ ir vaistinę (anks- 30

32 tesnėje valstiečio Steigviliaus sodyboje) /150/. Nurodoma, kad krautuvei buvo panaudota žydo Borako (? Borucho) smuklė su stadala, priklausiusi Zvanagalos dvaro savininkui Dokalskiui. Smuklė bankrutavo, kai žydas Leizeris Vaškuose atidarė dar vieną smuklę /151/. Išsinuomojęs pastatą P. Puzinas (?) jame atidarė krautuvę, t. y. pritaikė naujai paskirčiai. Dvarininko įmonėse dirbo daugiausia vietos gyventojai ir iš Kuršo atsikėlę latviai /152/. Dėl P. Puzino veiklos pakilo lietuvių tautinė savimonė, o plečiantis Atgimimo sąjūdžiui paplito,,iš Prūsų gabenama draudžiamoji lietuviška spauda. XIX a. pabaigoje apylinkėje ją daugiausia platino žinomo knygnešio Jurgio Bielinio padėjėjas Steponas Pavilonis /153/. Nors P. Puzinas buvo vienas iš Panevėžio realinės mokyklos statybos m. iniciatorių ir vadovų,,,rėmė besimokantį lietuvių jaunimą... palaikė artimus ryšius su... G. Landsbergiu, P. Vileišiu ir kt....kovojo prieš spaudos draudimą... /154/, tačiau mokyklos Vaškuose neįsteigė 1893 m. jos nebuvo /155/. Veikiausiai dėl P. Puzino ūkinės veiklos, prasidėjusios dar XIX a. septintąjį dešimtmetį, ir Vaškai, ir Grūžiai tapo gan plačiai žinomi; 1880 m.,,kurliandijos gubernijos plane Vaškai įvardyti miesteliu /156/. Nurodoma, kad statant bažnyčią, steigiant apylinkėje ir pačiuose Vaškuose visuomenines įstaigas, buvo plečiama ir pertvarkoma Dokalskiui priklausiusi gyvenvietė; prie to, kaip ir prie bažnyčios statybos,,,aktyviai prisidėjo P. Puzinas /157/. Siekdamas turėti,,laisvas rankas Vaškams pertvarkyti, Dokalskis rūpinosi išgyvendinti pavienius valstiečius iš tos teritorijos, kurioje buvo numatęs išplėsti esamą gyvenvietę; tam buvo panaudoti ir grasinimai, ir apgaulė /158/. Atrodo, kad tik dviem valstiečiams (Radzivonui ir Nakvosui) per teismą pavyko apginti savo teises /159/.,,Naujasis miestelis šalia esamos gyvenvietės,,kūręsis nuo... Bauskės Joniškėlio kelio į rytus, krūmais apaugusiose balose....sako, kad tada buvo atmatuotos arba permatuotos... visos dabartinės miestelio gatvės. Ar ir turgaus aikštei tada buvo suteiktas dabartinis pavidalas neaišku,...matyt, niekas specialiai nepasidomėjo /160/. Sprendžiant iš jau minėtos XX a. pirmosios pusės autentiškos medžiagos, kuria remtasi aptariant hipotetinį Vaškų išplėtimą XVIII a. viduryje antrojoje pusėje, galima tik patvirtinti prielaidą, kad XIX a. pabaigoje gyven- 31