Kardas. Kardui. Karde Kardas. Kardą

Transkript

1

2 Mokytojai turi laikraštį savo profesijos reikalams, tai žinoma, ir karininkams pravartu jis turėti. Agie jie yra taip pat mokytojai, ir dar kokie; auklėja Lietuvos ginklo pajėgę. Taigi KARDO buvimas visai pateisinamas. Laikraštis mėgstamas skaityti, kai esti įdomus. Linkiu KARDUI būti labai įdomiam 1935 I 15 A. Smetona Norėdami tobulėti, turime kelti viešumon ir rauti su šaknimis visas dar užsilikusias moralines negeroves XI. 23 Brig. gen. St. Raštikis T U R I N Y S Psl. Europos įvykiai ir mes Ats. Atsargos ir tikrosios tarnybos karininkų santykiai V. Girius. Europos politikos labirintuose A. J. Japonijos karo sunkumai 455 Mjr. Bartkus. Karo tarnybos laikas ir naujokų įkadravimas 456 Karių pensijų reikalu J. B. Batai ar pusbačiai M. Karių ir jų šeimų gydymas 460 Jonas Dovydaitis. Tigras M. Nario mokestis Ramovei Kelias atgal Birutininkių kampelis Mūsų gyvenimas Laisvas žodis Svetimosios kariuomenės Spaudos apžvalga KARDAS LIETUVOS KARININKŲ LAIKRAŠTIS EINA DUKART PER MĖNESĮ TRYLIKTIEJI METAI LEIDŽIA KARININKŲ RAMOVĖ ŠVIETIMO IR KULTŪROS SEKCIJA Kardas Kardui Karde Kardas Kardą REDAKTORIUS Plk. ltn. J. Sližys rašo krašto gynimo, tautos karinio auklėjimo, karininkams rūpimais ekonominiais, kultūriniais ir kitais vidaus ir užsienio politikos klausimais rūpi karininkų korporacijos, savitarpio santykių bei tradicijų reikalai ir karininkų šeimų gyvenimas nagrinėjami atsargos karininkų, savanoriųkūrėjų ir šaulių organizaciniai klausimai informuoja apie mūsų ir kitų valstybių kariuomenių gyvenimq, tiekia žinių, kg rašo apie mus vidaus ir užsienio spauda įvairina kariško pobūdžio novelės, feljteonai, apysakaitės, atsiminimai, ir iliustracijos PRENUMERATA TIKROSIOS TARNYBOS KARININKAMS 18 LT METAMS. UŽSIENY. BE LATVIJOS IR ESTIJOS DVIGUBAI BRANGIAU. ATSARGOS KARININKAMS, PUSKARININKIAMS. KAREIVIAMS, ŠAULIAMS. MOKSLEIVIAMS IR VISIEMS KITIEMS - 12 LT METAMS, 1 MĖNESIUI - 1 LITAS. ATSKIRO NUMERIO KAINA 1 LT. SKELBIMAI PAGAL SUSITARIMĄ ADRESAS: KAUNAS, MICKEVIČIAUS GATVĖ NR. 13, (KARININKŲ RAMOVĖ) TELEFONAS 20606

3 1938 m. Spalių 15 d. Nr. 20 (298) Europos įvykiai ir mes Paskutinieji Europos įvykiai viena ar kita kryptimi, didesniu ar mažesniu tempu tebeveikia daugelio valstybių gaires. Kad tai yra tiesa, šiuo metu jau turima aiškesnių duomenų, nes tų įvykių pasėkoje kai kurių valstybių politika ima suktis nuo ligšiolinės tradicinės linijos ir ji pradeda ieškoti atramos ten, kur anksčiau matė priešingų, visiškai sau nepalankių interesų susikirtimą. Ir ne daug tėra valstybių, kurios neieškotų perorientacijos, nes zudetų problemos išsprendimo būdai, priemonės ir pasėkos jas paskatino žvalgytis į naujus horizontus ir gal būt juos paversti savo ateities politikos baze. Pirmoje eilėje naujos pozicijos reikalingos toms valstybėms, kurios lig-šiol daugiausia rėmėsi globojamųjų paktų ir sutarčių sistemomis, mažiau dėmesio kreipdamos į savo kaimynų priešingus interesus, kuriais tačiau gana dažnai savo politiką laviruoja mažos, taikingos ir didelių kraštų apsuptos valstybės. Ar šie įvykiai turėjo svaresnės įtakos Lietuvos tarptautinei politikai? Prieš atsakydami į čia pateiktą klausimą, pirmiausia peržvelkime Lietuvos santykius su jos artimesniais ir tolimesniais kaimynais ir su tomis valstybėmis, kurios buvo tiesioginiai kalbamų įvykių paliestos. Lietuvos vieta yra prie Baltijos jūros. Mūsų valstybės vadai įvairiomis progomis yra ne kartą pabrėžę, kad čia lemiamas mūsų tautos likimas. Lygiai tokios pačios mintys žinomos ir Latvijoje bei Estijoje. Todėl visiškai natūralu, kad prieš ketverius metus sukurta Baltijos Santarvė šiandien yra sustiprinusi savo veiklos pagrindus ir, derindama savo narių užsienio politiką, vis labiau įtvirtina Baltijos valstybių tarptautines pozicijas. Pastaraisiais metais Baltijos Santarvės svoris jau gana ryškus visur, kur tik matomas tarptautinis santykiavimas. Tad Santarvė, ugdydama visų jos narių politinį svorį bendrai, tuo pačiu įgalina Lietuvą, Latviją ir Estiją ramiu būdu išspręsti visus tarpusavio klausimus. Ir kultūrinėje plot- mėje matomas gana gyvas ir realus lietuvių, latvių ir estų santykiavimas, tačiau to paties negalima pasakyti apie šių kraštų ekonominį bendradarbiavimą, nes vienoda Baltijos valstybių ūkio struktūra visados buvo ir bus nemenka kliūtimi jų vertybių mainams. Tarpusavė Baltijos valstybių prekybos apyvarta yra mažoka, bet čia vargu ar galima ją žymiai padidinti. Tatai rimtai suprasdamos, Baltijos valstybės ekonominius santykius negali lyginti su politiniais ir kultūriniais santykiais, kurie, kaip matome, yra geri ir turi dar gražių ateities išsivystymo perspektyvų. Mūsų santykiai su Sovietų Rusija yra nusistovėję. Jie turi eilės metų tradicijas ir nuo mūsų nepriklausomybės kovų pabaigos niekados nebuvo užtemdyti jokiu šešėliu. Tačiau ekonominėje srityje abiejų kraštų santykius dar būtų galima išplėsti, nes mūsų užsienio prekybos balanse Sovietų Rusijos pozicija nėra ypatingai žymi. Perkeldami žvilgsnį į Europos Vakarus, turime konstatuoti, jog su didžiosiomis šios mūsų kontinento dalies valstybėmis Lietuvos santykiai yra irgi visiškai geri. Su Anglija mus riša tamprūs prekybos ryšiai. Šiuo metu į Angliją mes eksportuojame per 40% visų savo ūkio gaminių, o angių pramonės dirbiniai mūsų importe užima 28%. Tai taip pat nemenka pozicija, kuri kiekvienais metais vis didėja. Su Prancūzija prekybiniai santykiai yra menkesni, bet už tai yra smarkiai išvystyti kultūriniai ir politiniai santykiai. Mūsų santykių su anglais ir prancūzais nuoširdumą bei tvirtumą ryškiai pavaizduoja jų mums labai palankios pastangos sunkiuoju kovo mėn. metu. Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiais metais įgavo naujas formas, bet ar kas nors šiuose santykiuose būtų pasikeitę iš esmės, deja, tuo tarpu peranksti tiksliai konstatuoti. Ligi šio laiko nematyti elemento, kuris naujuosius Lietuvos Len- 449

4 Kariuomenės vadas policijos jubiliejinėje šventėje kijos santykius galėtų pasukti priimtinesne kryptimi. Vokietija su mumis dabar turi nemažų realių ūkio interesų, nes mūsų užsienio prekybos balanse Lietuvos ir Vokietijos eksporto-importo pozicijos siekia 22 24%. Šiomis dienomis į kaimynų santykius su Vokietija didesnio aiškumo įnešė fiurerio Adolfo Hitlerio pareiškimas, jog Vokietija, išsprendusi zudetų problemą, Europoje jokių kitų teritorinių klausimų neturi. Šis pareiškimas įnešė šaltesnio galvojimo ir į kai kuriuos Klaipėdos gyventojų sluoksnius, kurie, artinantis naujiems seimelio rinkimams, užuot ieškoję sugyvenimo ir susitarimo su visomis vietinėmis grupėmis, buvo beimą dairytis į šalį. Lietuvos santykiai su Vidurinės Europos valstybėmis yra normalūs. Nežiūrint dabartinio Čekoslovakijos persitvarkymo, jis mūsų tiesioginiai nepalietė, nes Lietuva čia neturi interesų. Mūsų santykiai su čekoslovakais kaip buvo taip ir pasiliko geri. Lygiai geri santykiai yra ir su visomis kitomis Dūnojaus baseino valstybėmis. Šioji trumpa apžvalga rodo, kad Lietuvos santykiai su savo artimesniais ir tolimesniais kaimynais yra geri. Taip pat normalūs santykiai yra ir su tais kraštais, kurie pastarųjų Europos įvykių buvo tiesioginiai paliesti. Visų šitų mūsų santykių gerumą laiduoja vienas pagrindinis bruožas, kuriuo remiasi Lietuvos užsienio politika, būtent: mūsų užsienio politika nesigaudo bet kurių krypčių. Toji Lietuvos politika išeina tik iš realių mūsų valstybė s interesų ir yra visiškai lietuviška. Todėl čia tenka atsikirsti tai užsienio propagandai, kuri mėgsta mums primesti Maskvos ar Berlyno įtakas. Jeigu Lietuvos politikoje vyrautų kuri nors viena svetima įtaka, tai mūsų santykiai su visomis valstybėmis neturėtų tų gerų ypatybių, kurios šiandien yra vaizdžiai matomos. Atsakydami į klausimą, ar pastarieji Europos įvykiai turėjo regimos įtakos Lietuvos politikai, turime pripažinti, kad jie mūsų kraštą irgi šiek tiek netiesioginiai palietė, tik, žinoma, ne tokiu mastu, kaip kitas valstybes. Lietuva, kaip jau pažymėta, tiesioginių interesų anose valstybių rungtynėse neturi ir dėl to jai nėra reikalo stoti į vieną ar kitą pusę. Mes neturime tikslo nusigrįžti nuo Vakarų Europos didžiųjų valstybių, lygiai taip pat kaip norime ir toliau išlaikyti gerus santykius su mus apsupančiais visais kitais savo kaimynais. Bet kadangi šių kaimynų interesai turi kai kurių tarpusavio priešingumų, tai Lietuvos vyriausybė neseniai Ženevoje ir kitomis progomis yra pareiškusi, kad ji šiose valstybių varžytynėse nori visiško neutralumo. To paties turinio pareiškimus yra padariusios ir kitos dvi Baltijos valstybės. Estija neutralumo reikalu yra jau paruošusi ir įstatymo projektą, kuris yra perduotas estų parlamentui. Reikia manyti, kad netrukus panašius neutralumo statutus paskelbs ir Lietuva bei Latvija, nes Estijos neutralumo statuto nuostatai, kaip praneša užsienio spauda, buvo paruošti Baltijos valstybių užsienių reikalų ministrų bendrai ir todėl manoma, jog jo normos visoms Baltijos valstybėms bus tos pačios. Užangažuodama savo neutralumą, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, paskutinėje Tautų Sąjungos sesijoje taip pat pareiškė savo nusistatymą dėl Tautų Sąjungos pakto 16 str. interpretavimo. Kaip žinoma, tas straipsnis iš visų Tautų Sąjungos narių reikalauja automatiškai taikyti karines ir ekonomines sankcijas užpuolikui. Atsipalaidavimas nuo šio straipsnio pritaikymo jau kuris laikas buvo keliamas ir didžiųjų valstybių. Šios sesijos metu Lietuvos užsienių reikalų ministras padarė pareiškimą, kuriame jis pažymėjo, kad Lietuvos vyriausybė mano, jog esamomis aplinkybėmis Tautų Sąjunga neturėtų pakto 16 straipsnio interpretuoti ta prasme, kad jis sudaro automatišką prievolę taikyti karines ir ekonomines sankcijas. Lietuva mano, jog kiekvienai valstybei reikėtų palikti teisę spręsti, ar jai dera ir jei dera, tai kada ir kuriuo mastu dalyvauti numatytose priemonėse. Toks Lietuvos vyriausybės nusistatymas atitinka Didžiosios Britanijos ir daugelio kitų valstybių nusistatymus, o taip pat jis yra lygus Latvijos ir Estijos pareiškimams. Tačiau, darydama šį pareiškimą, Lietuva turėjo vilties, jog Tautų Sąjunga ir toliau galės būti kompetentinga rišti įvairius tarptautinius ginčus ir juos spręsti bendra gera valia, nukreipta į teisės ir teisingumo idealą. Taigi, Lietuva, prisidėdama prie naujo Tautų Sąjungos pakto 16 straipsnio interpretavimo, jokiu būdu neprisidėjo prie šios tarptautinės institucijos susilpninimo. Tai matyti iš mūsų užsienių reikalų ministro tolimesnio pasisakymo, kad jokiu atveju, kad ir koki būtų praktiški šių dienų sumetimai, Lietuvos vyriausybės nuomonė neturi silpninti tarptautinio solidarumo jausmo visais tais klausimais, kurie liečia visuotinės taikos išlaikymą. Vadinasi, Lietuva savo tarptautiniuose santykiuose ir toliau nori veikti Tautų Sąjungos dvasioje, nes ji buvo 450

5 ir yra ištikimas Tautų Sąjungos narys. Tai yra pagrindinės gaires Lietuvos tarptautinių santykių, kurie laimingu būdu vystosi su kitais kraštais. O tos pagrindinės gairės yra pastangos išlaikyti visuotinę taiką, neutralumas tarptautinėse varžybose, geri santykiai su visais kaimynais, ypač su tais, su kuriais gerų santykių reikalauja Lietuvos realūs interesai ir Lietuvos ateitis. Bet tarptautinis santykiavimas kiekvienam kraštui bus juo naudingesnis ir našesnis, kai to krašto vidaus būtis bus tvirta, vieninga ir kai visas kraštas bus ištikimas savo politinei vadovybei. Tada krašto vadovybė gali nesvyruodama daryti geriausius sprendimus ir drąsiai ieškoti išeičių iš susidariusios padėties. Šiuo atžvilgiu Lietuvos visuomenė neužbėga vyriausybei už akių. Ji neužbėgo ir paskutinių įvykių metu, kai atrodė, jog tarptautinė katastrofa jau visiškai priartėjusi. Čia galime konstatuoti, kad mūsų visuomenė visą laiką nepasidavė ir labiausiai jaudinančių žinių pirmajam įspūdžiui. Ji mokėjo išlaikyti šaltą kraują ir pusiausvyrą, nes visi krašto piliečiai žino tvirtą ir budrų vyriausybės nusistatymą daryti viską, kad Lietuva nebūtų įvelta į tarptautinius konfliktus ir pati nepatirtų katastrofiškas tų konfliktų pasėkas. Kad mūsų visuomenė iš tiesų turėjo gana daug optimizmo ir nedarė nieko be vyriausybės sprendimo, rodo mums paprasti, nors gana reikšmingi, pavyzdžiai. Tomis tarptautinio įtempimo dienomis normaliai vyko bankinės operacijos, bemaž niekur nesusitrukdė vidaus ir užsienio prekyba. O ekonominio gyvenimo cirkuliacija, paprastai, yra geriausias krašto nuotaikos rodiklis. Tiesa, ir tomis dienomis kai kurioje mūsų visuomenės dalyje kursavo nemaža įvairių gandų, nors jų vertė buvo labai menka. Bet tai nebuvo visuotinis visuomenės reiškinys, o buvo įvairaus neaiškaus elemento paleistos paskolos, kurios rimtoje visuomenėje neturėjo jokio pasisekimo. Gandams kelią užkirsti ėmėsi greitų priemonių mūsų spauda ir informacijos įstaigos, kurių veikla dar kartą patvirtino tiesą, jog visokiems mūsų priešų ir neatsakingų piliečių paleistiems gandams geriausi vaistai yra skubi ir tiksli informacija. Kol visuomenė tokios informacijos negauna, netenka stebėtis ir greitu gandų plitimu, bet, išgirdusi autoritetingų įstaigų informaciją, pati visuomenė padeda sėkmingai esamus gandus išsklaidyti. Reikia konstatuoti, jog mūsų spauda ir informacijos įstaigos pastaruoju metu savo veikloje padarė nemažą pažangą, tačiau ir ateityje, krašto gerovės vardan, joms dar tenka gerokai ir įtemptai padirbėti. Kitų įstaigų vadovybės čia šioms įstaigoms ir spaudai galėtų ateiti į talką, tuojau teikiant visą reikalingą informaciją, o neslepiant ją rašomosiuose stalčiuose nuo visuomenės akių, nes toks žinotinų dalykų slėpimas ar, teisingiau, nesupratimas reikalo visuomenę informuoti, pasitarnauja ne kam kitam, o tik gandus fabrikuojantiems mūsų priešams ir įvairiems neatsakingiems gaivalams. Praeinantieji Europos įvykiai dar kartą parodė, kad visų netikėtumų atveju mes turime realią ir budrią pajėgą, kuri krašto piliečius saugoja nuo eventualumų. Tatai šiais metais mes patyrėme antrą kartą. Mūsų visuomenė savo saugumo laiduotoją gerbia, aukštai vertina ir remia visomis materialinėmis ir moralinėmis išgalėmis. Visa tai ypatingai džiugu konstatuoti kariuomenės įsikūrimo 20 metų sukakties išvakarėse. Drauge galime konstatuoti, kad Lietuva, laimingai praėjusi pro pastarųjų Europos įvykių užtvaras, gali optimistiškiau žiūrėti tiek į savo, tiek ir į bendros tarptautinės taikos ateitį; toji taika yra viena pagrindinių mūsų valstybės politikos gairių. Raiteliai moka ir taip joti O. M. nuotr. 451

6 Ats. Atsargos ir tikrosios tarnybos karininkų santykiai Taikos metu kariuomenės tikslas yra išmokyti visus gyventojus vartoti ginklą, duoti jiems karinių žinių ir įskiepyti karo doktrinos dėsnius. Plačios masės apmokytų gyventojų sudaro kariuomenės rezervą, kuris, karui ištikus, turėdamas pakankamai karinių žinių, glaudžiai bendradarbiaudamas su taikos meto kariuomene, sėkmingai gali atremti priešo puolimą ir apginti krašto nepriklausomybę. Kare taikos meto kariuomenė sudaro nedidelį nuošimtį, todėl ypatingai svarbus klausimas yra vieningo bendradarbiavimo ir glaudžių santykių tarp taikos meto kariuomenės ir jos rezervų. Kuo glaudesni bus taikos metu tarp jų santykiai, tuo yra didesnė galimybė, kad kare bendradarbiavimas bus darnus ir vieningas. Karo metu į kariuomenės eiles pašaukta plati visuomenė turi būti vadovaujama, bet vadovavimui tikros tarnybos karininkų neužteks jiems į pagalbą turi ateiti atsargos karininkų korpusas, kuris turi būti gerai apmokytas ir turi būti vienodos dvasios su tikrosios tarnybos karininkais. Jeigu glaudesniems santykiams su plačia visuomene palaikyti užtenka tradicinių kariuomenės ir visuomenės suartėjimo švenčių, tai tų švenčių atsargos karininkams suartinti su tikrosios tarnybos karininkais yra permaža. Tarp jų turi būti nuolatinis sąlytis, vienodi siekimai, vienodos dvasinės savybės taikos ir karo metu. To vienodumo tarp atskirų karininkų specialybių galima pasiekti per nuolatinį bendradarbiavimą vienų su kitais. Tuo tarpu, ypatingai provincijoj, tas bendradarbiavimas nėra tinkamoj aukštumoje ir net, galima pasakyti, tarp jų atsiranda negeistinas antagonizmas. Žiemos metu, vykdant karininkų pratimus, dažnai kviečiami ir atsargos karininkai, bet pastarieji pratimus mažai lanko ir ne dėl to, kad jie nesidomėtų kariniu mokslu arba neturėtų jiems laiko, bet dėl to, kad tarp atsargos ir tikros tarnybos karininkų nutrūko sąlytis, dingo draugiškumas, vie- 452 Šaulių namai Tauragėje ni nuo kitų atsitolino. Tikrosios tarnybos karininkai į ats. karininkus kartais žiūri kaip į nereikalingus ir nereikšmingus žmones, greit užmiršta jų darbus, užmiršta tuos ryšius, kurie juos anksčiau jungė, laiko juos žemesniais už save. Tas jų pažiūras geriausiai iliustruoja iš pirmo žvilgsnio atrodą nereikšmingi faktai, kurie vis dėlto turi didelės reikšmės glaudiems atsargos ir tikrosios tarnybos karininkų santykiams. Tikrosios tarnybos karininkai kiekvienoje įguloje turi savo ramovę, kurioje rengia bendrus pasilinksminimus, bet juose nematyt atsargos karininkų, net ir tų, kurie anksčiau toje įguloje tarnavo ir dabar gyvena tam pačiam mieste. Šis reiškinys aiškinamas tuo, kad ramovėje yra vietos stoka, todėl tikrosios tarnybos karininkai negali jų pakviesti, tuo tarpu ramovėje vietos randa įvairūs pramonininkai, kurie nesigėdina viešai gatvėje demonstruoti svetimą kalbą. Tiesa, atsargos karininkai kviečiami į ramovę, j tikros tarnybos karininkų šeimą, tada, kai rengiami labdaros baliai, reikia padidinti baliaus pelną, kai įėjimas į ramovę apmokamas. Atsargos karininkai, nedalyvaudami viešame tikros tarnybos karininkų gyvenime, atpranta nuo karinio gyvenimo, nustoja karinės dvasios, pamažu tarp jų ir tikros tarnybos karininkų nutrūksta ryšiai, todėl jie ir nedalyvauja žiemos metu karininkų pratimuose. Atvykęs į pratimus, atsargos karininkas nejaukiai jaučiasi, nes jam visi svetimi, tarp jo ir tikros tarnybos karininkų nėra draugiškumo, jis negali rasti su jais bendros kalbos. Atrodo, kad atsargos karininkai turėtų būti tiltu tarp plačios visuomenės ir kariuomenės, turėtų būti tuo jungtuku, kuris jungia krašto gyventojus su ginkluotomis pajėgomis. Atsargos karininkai, nesuvaržyti karinių mundirų, turi progos susitikti su įvairiais visuomenės sluoksniais, gali turėti jiems žymios įtakos, jie yra visuomenės pulsas ir per juos turi būti palaikomi santykiai su visuomene. Bet tam tikslui reikia pakeisti tikrosios tarnybos karininkų pažiūras, reikia užmegsti su atsargos karininkais glaudesnius santykius, ir tikrosios tarnybos karininkai, be sunkumų, gali tuos santykius palaikyti. Tai nereiškia, kad tikros tarnybos karininkai turi ruošti atsargos karininkams priėmimus arba vaišinti juos, bet reikia tik daugiau draugiškumo ir didesnio bendro dalyvavimo viešajame gyvenime. Manau, kad rezultatai glaudesnio bendradarbiavimo būtų teigiami atsargos karininkai daugiau pradėtų domėtis karo mokslu, kartu su tikros tarnybos karininkais skaitytų karinę spaudą, tarp vienų ir kitų atsirastų bendra kalba, kuri pamažu išlygintų visas spragas, esančias tarp tikros tarnybos ir atsargos karininkų.

7 Europos politikos labirintuose A. Girius Miuncheno konferencija išsaugojo į katastrofą riedančią Europą. Bet toji pati konferencija sugriovė ne tik Čekoslovakiją, ji sugriovė ir patį Versalės pasaulį. Tą pasaulį prieš 20 metų sukūrė keturi didžiųjų valstybių veikėjai, dabar gi vėl keturi veikėjai atsisakė nuo savo pirmtakūnų Europos konstrukcijos. Ar necharakteringa? Tuo tarpu niekas negali tiksliai numatyti, kas išsikristalizuos iš geografinės masės apie Moldavą, Prahą ir Elbę, bet tas naujasis kūrinys bus jau kitas politinis organizmas. Jis negalės pavaduoti priešmiuncheninės Čekoslovakijos. Taip pat šiandien niekas negali gerai atspėti, kuria kryptimi nueis naujosios konstrukcijos Europa. Juk Miuncheno konferencijos išdavoje atsisakyta nuo kolektyvinio saugumo, suraizgyto daugybės sutarčių tinklu, ir pereita prie faktiškos keturių didžiųjų valstybių Europos direktorijos. Ar šioji direktorija sugebės apsaugoti taiką, pirktą tokia herojiška ir brangia čekoslovakų auka? Tai klausimas, kurį dabar nagrinėja daugelio valstybių vyrai ir žymieji plunksnos meisteriai. Pomiuncheninė Čekoslovakija dar tik gemale. Ji baigia patenkinti bemaž visus savo kaimynų teritorinius apetitus. Vokietijos reikalavimus ji patenkins gal būt dar daugiau kaip buvo nustatyta Miunchene. Ji greičiau tenkina ir Lenkijos bei Vengrijos pretenzijas, negu jai padiktavo Europos direktorija. Vokiečiai atgavo tris molijonus savo tautiečių. Atgavo juos pagal tautų apsisprendimo teisę, bet pagal tą pačią teisę vienas milijonas čekoslovakų atsidūrė svetimos valstybės ribose. Kodėl gi Čekoslovakija taip greitai ir be atodairos tenkina savo kaimynų reikalavimus? Nustojusi savo tvirtovių ir pasilikusi plikomis sienomis, Čekoslovakija dabar negali nė galvoti apie savo naujosios valstybės gynimą. Jos kaimynų apetitus dar pažadino Anglijos ir Prancūzijos paskubinta demobilizacija. Todėl jai nieko kito neliko, kaip tik mokėti dar daugiau ir mokėti paskubintu tempu, kol dar neišaugo jau nebepatenkinami kaimynų reikalavimai. O tie reikalavimai buvo jau nuėję net ligi to, kad jie atskyrimo reikalavo ne tik savo tautinėms mažumoms, bet ir slovakams ir rusinams. Tik šitokiam reikalavimui pasipriešino Anglija, kuri įspėjo Lenkiją ir Vengriją, kad šios toliau neskaldytų Čekoslovakijos. Jausdama moralinį atsakingumą už Čekoslovakijos amputavimą, Anglija jau dabar įsipareigojo garantuoti naująsias Čekoslovakijos sienas, o čekoslovakų ūkiui perorganizuoti ji sutinka duoti apie milijardą litų paskolos. Kokios praktiškos reikšmės turės Anglijos pasiimta Čekoslovakijos sienų garantija, sunku pasakyti, bet reikia neužmiršti, jog tos pačios Anglijos garantijas turėjo ir Austrija... Materialinė paskola Čekoslovakijai labai reikalinga, nes ji dabar turi kurti naują ūkio sistemą: iš pramonės krašto ji tampa žemės ūkio kraštu. Galimas dalykas, kad anglų kapitalas Čekoslovakijos labai neapsunkins, nes tikima, jog naująją paskolą vargiai ar kada teks grąžinti. Ji pamažu gali nusitrinti... Naujoji Čekoslovakija imasi pati tvardyti savo tolimesnius santykius su Vokietija. Esąs paruoštas tam tikras santykių sutvarkymo planas, kurį įgyvendinus, atkristų plebiscito reikalingumas Čekoslovakijos ribose. Kaip vienas svarbiausių to plano punktų minima Vokietijos ir Čekoslovakijos muitų unija. Galimas dalykas, kad naujoji Čekoslovakija turės daugiau ar mažiau keisti ir savo vidaus rėžimą, o pirmoje eilėje savo tarptautinius santykius ji bus aplinkybių verčiama žymiau sukti į Berlyną, negu į Paryžių ir Maskvą. Taigi, apkarpyta Čekoslovakija greičiausia ieškos naujo savo tarptautinio persiorientavimo ir pirmiausia ji gali nusigrįžti nuo savo senųjų draugų ir atsisukti į buvusius priešus. Ji gali pamažu tapti net Romos-Berlyno ašies partnere, kas ypač būtų nejauku Vakarų Europai, kuri ligšiol Čekoslovakijai tos ašies atžvilgiu buvo pavedus žnyplių vaidmenį. Tai vis naujosios Europos orientacijos pirmosios kregždės. Kartu su šitų kregždžių pasirodymu iškyla naujas klausimas, ar išsprendus zudetų problemą ir patenkinus lenkų ir vengrų pretenzijas, galima laukti Vidurinėje Europoje atoslūgio ir nusiraminimo? Vargu. Vokietija neatsisakys savo senos svajonės vandens keliu iš Hamburgo pasiekti Konstantinopolį ir Persų įlanką, o iš ten nerti į Indijos vandenyną ir sustoti Bombėjuje. Pirmasis slenkstis, Čekoslovakiją paėmus savo įtakon, vokiečiams teks peržengti per Vengrijos ir Rumunijos sienas. Vengriškas slenkstis tuo tarpu yra neaukštas ir peržengiamas be ypatingų pastangų, tačiau Rumunija yra gana kietas riešutas. Mus jau dabar pasiekia žinios apie pastangas suformuoti lenkų, vengrų ir rumunų užtvarą. Prieš ką toji užtvara? Iš pradžių buvo teigiama, kad tai būsiąs kylys, kuris neleis susikibti bolševizmui ir naconalsocializmui. Tačiau, jeigu kas atviriau pasakytų, kad lenkų, vengrų ir rumunų užtvara ruošiamasi statyti prieš vokiečių norus skverbtis toliau į Vidurinę Europą, tas būtų arčiau tiesos. Vokietija menkai maskuoja savo pastangas įsistiprinti Vidurinėje Europoje ir Sovietų Rusiją išstumti iš Europos politikos. Bet šitos vokiečių pastangos nėra arti širdies net dabartiniams jų artimiausiems draugams. Pastarieji Vidurinėje Europoje irgi turi svarbių interesų ir jie čia nenori likti Vokietijos šešėlyje. Ir Vakarų Europa nėra ryškiau davusi suprasti, 453

8 kad ji nenorėtų matyti Sovietų Rusijos prie bendrosios politikos stalo. Jai svarbi Europos pajėgų pusiausvyra, kurioje Sovietų Rusija būtina. Ji nenori pasiduoti Vokietijos įtikinimams, kad Vakarų Europa atsisakytų nuo savo paktų su SSSR. Tiesa, šiuo metu Prancūzijoje vyksta kova už ir prieš paktą su Sovietų Rusija. Vieni iškelia šio pakto nereikalingumą ir net ragina prancūzų vyriausybę jį nutraukti, tačiau kiti priešingai reikalauja paktą dar sutvirtinti ir paskatinti prie jo prisidėti Angliją. Pastarieji net nurodo baimę, kad einant ginčams apie prancūzų-sovietų pakto reikalingumą ar jo nutraukimą, gali dėl to skaudžiai įsižeisti Sovietų Rusija ir pati imtis iniciatyvos atsipalaiduoti nuo savo sutarčių su Vakarų Europa. Tuo atveju galėtų vėl atgimti Rapalo dvasia, kitaip sakant, Sovietų Rusija padarytų žygių susiartinti su Vokietija ir Europą pastatyti prieš naują įvykusį faktą. O tada iš dabartinės Europos direktorijos ketveriukės galėtų susikombinuoti nauja direktorija iš dvejukės: vokiečių ir sovietų. Anglijai ir Prancūzijai tokiu atveju nieko daugiau neliktų, kaip tik susitraukti savo kampe ir įtemptai laukti naujų įvykių, kurie, žinoma, pirmiausia paliestų jų pačių pagrindinius interesus. Štai kodėl tuojau po Miuncheno konferencijos Anglija ir Prancūzija ėmės iniciatyvos sutvarkyti savo santykius su Italija. Tačiau tam reikalinga pirmiau baigti Ispanijos karą. Niekas nenori tikėti, kad karas baigsis respublikonų pergale. Jeigu anglai ir prancūzai imsis rimtos iniciatyvos padaryti galą Ispanijos karui, tai nereikia užmiršti, kad čia pirmoje eilėje bus tenkinami Italijos pageidavimai. Juk Italija, dvejus metus aktingai dalyvavusi tame kare, nenorės likti be nieko, kitaip sakant, ji nesutiks, kad jos pastangos neatneštų vaisių. Italijai ispaniškos kovos irgi yra įgrisusios, o, be to, ji taip pat mato savo pašonėje išaugusią vokiečių įtaką. Baimė Vokietijos įsigalėjimo verčia Italiją būti nuosaikesne ir daryti nuolaidas Ispanijos atžvilgiu. Tad po Miuncheno konferencijos, kada atrodė galutinai laimėjusi taika, vėl prasideda didžiųjų valstybių politinės kombinacijos dėl įtakų ir dėl savo ateities. Kelias dienas viešpatavusiam optimizmui vietą pradeda užleisti tiršti pesimizmo rūkai. Tą netikrumą didina Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos ginklavimosi lenktyniavimas. Juk po Didžiojo karo pirmą kartą šios valstybės pradėjo taip viešai ir tokiu pašėlusiu tempu ginkluotis. Anglijos ginklavimosi karštį mums paaiškina vis plačiau sklindančios žinios apie būsimus Vokietijos kolonijų reikalavimus. Jau savo kalboje Vokietijos vadas pareiškė, kad vokiečiai Europoje daugiau teritorinių klausimų neturi, bet jis nieko nepasakė apie vokiečių pretenzijas į teritorijas kituose žemynuose, taigi, į kolonijas. Čia jis nesusivaržė jokiais pažadais. Kaip žinoma, po Versalės sutarties didžioji dalis buvusių vokiečių kolonijų atiteko Anglijai ir Prancūzijai. Jeigu vokiečiai taip energingai iškels kolonijų klausimą, kaip jie iškėlė zudetų problemą, tai naują taikos kainą tektų mokėti jau patiems anglams. Ar jie lengvai mokės? Norėdami vokiečių dėmesį nukreipti nuo angliškų kolonijų, suinteresuotieji iškelia projektą, kad Vokietija galėtų perimti pirmiausia kolonijas Belgijos, Olandijos ir Portugalijos, nes, girdi, kolonijos reikalingos tik didžiosioms valstybėms. Šiaip ar taip, bet viena aišku, kad artimiausios ateities pats svarbiausias tarptautinės politikos klausimas bus kolonijų klausimas, o su juo dar kartą gal būt ateis nauji rimti pavojai taikai. Miuncheno konferencija atpirko taiką, bet ar ją bus galima ir toliau pirkti teritorinėmis kainomis, labai abejotina. Dėl to, atrodo, realesnis galvojimas yra tų, kurie sako, kad naujoji Europos konstrukcija yra tik laikinis kūrinys, kuriam jie pranašauja tik pusmečio amžių. Ir tokia nuomonė šiandien yra daugelyje kraštų. Žymiai mažiau atstovų turi nuomonė, jog Miuncheno taika gali siekti kelioliką metų, ir viena žmonijos karta nematysianti visuotinio karo. Kokios iš to išvados tenka mažosioms valstybėms? Visi aiškiai supranta, kad Europos katastrofa būtų visuotinė. Šiandien atmetama mintis, jog kilęs karas Europos Vakaruose ar Rytuose galėtų būti lokalizuotas. Europos valstybių reikalai taip susipynę, jog niekas negali būti tikras, kad jam pavyks likti pasyviam ir katastrofos išvengti. Ypač ši baimė gerai suprantama mažosiose valstybėse, kurios neturi interesų tarptautinėse didžiosiose varžybose. Mažosios valstybės, be to, po Čekoslovakijos precedento būkštauja, kad Anglija ir Prancūzija gali ir toliau tenkinti agresingų valstybių reikalavimus mažesniųjų sąskaiton, nes jos pačios nori likti ramios ir nepaliestos. Iš čia kyla daugelio valstybių susirūpinimas peržiūrėti ligšiolines savo politikos kryptis. Atsižvelgiant į visa tai, mažosioms valstybėms reikia kuo glaudžiausio bendradarbiavimo tarpusavyje, pirmoje eilėje stiprinant savo apsiginklavimo pajėgas. Šiandien jau pakankamai paaiškėjo, kad nepriklausomybės niekas, jokios tarptautinės garantijos ir jokios sutartys, nepajėgs apginti, jeigu pati tauta nebus pasiruošusi apginti savo valstybę. Garantijos geras dalykas, bet jos nustoja praktiškos vertės tada, kai patys garantai nemato realios naudos arba kai jie nėra ryžtingi tesėti savo duotąjį žodį. Taigi, mažosios valstybės visų šių įvykių akivaizdoje irgi turėtų sustiprinti savo ginkluotas pajėgas, nes stipri, gerai ginkluota, tautos aktingai remiama, kariuomenė yra kiekvienos valstybės geriausias ir pats tvirčiausias nepriklausomybės laidas. Mažųjų valstybių vieningumas ir neegoistiniais išskaičiavimais paremtas bendradarbiavimas yra antroji sąlyga joms laimingai išgyventi didžiuosius Europos politikos sūkurius ir taip pat laimingai savo laisvą buvimą išlaviruoti per visus painiuosius politinius labirintus. 454

9 Reikia pripažinti, kad Japonija turi parengusi savo kariuomenę pagal naujuosius technikos reikalavimus. Jų tauta karinga ir drąsi, kovų nevengė anksčiau, nesibijo nė dabar susikibti ir su didesniu priešu. Triumfališkai karą baigė su Rusija m. Neseniai sudarė paliaubas su Sovietų Rytų armija. Su kinais pradėjo karą taip pat su dideliu entuziazmu, pasiryžimu ir įsitikinimu greitai nugalėti ir daug pelnyti. Japonai pradėjo veiksmus prieš kinus lygiai tokiu pat ūpu ir energija, kaip kad jie buvo kariavę 1592 m. prieš tuos pačius kinus. Tada prieš kinus buvo išsireikšta, kad žaibo greitumu japonų kariai prasiverš už jūrų ir nukariaus Kiniją. Deja, tas obalsis neišsipildė, japonai smarkiai nusivylė, ir jų kariuomenė, gavusi smūgį, turėjo bėgti atgal. Jau tuo laiku japonai sutiko Kinijoje visos tautos pasipriešinimą. Bet laikas keičiasi, o istorija kartojasi, ir japonai, matyt, pamiršo savo pralaimėjimus ir, gyvendami 1904/5 metų pergalės dvasia, pradėjo vėl žygį į Kiniją. Sunku šiandien tvirtinti, kuo japonų žygis baigsis, bet galima konstatuoti, kad dabar Japonija yra sunkioje būklėje, o operacijos vystosi tokiu tempu, kad iš jų net negalima spręsti, kurioje pusėje persvara. Iš tiesų, tos persvaros gal būt dar greit ir nebus matyti, nes abi šalys galinčios gana ilgai kariauti. Japonai tvirtina, kad jie galį karą tęsti nors 10 metų, o kinai teigia, kad visų išteklių ir žmonių pakaksią karui nors 50 metų. Vadinasi, abi pusės stiprios, o kaip iš tikrųjų bus, parodys ateitis. Apie Japoniją ir Kiniją sakoma, kad Japonija karo su kinais nelaimėsianti. Vok. majoras Lindemann'as, sugrįžęs iš Kinijos į Vokietiją, tvirtino, kad kiek jam tekę pažinti kinus ir jų atsparumą, tai japonai jų jokiu būdu nenukariaus, japonų žygis visais atžvilgiais prilygstąs Napoleono žygiui į Rusiją 1812 metais. Jis teigia, jei japonai kinų nenukariaus per pusantrų metų, tai jie toliau nepajėgsią kariauti Japonijoje galinti kilti revoliucija. Taip pat iš užsienio spaudos galima susivokti, kad japonams sunkiai sekasi kariauti. Jų manymas apie greitą, žaibišką žygį kariauti su kinais nepasitvirtino, taip pat nepasitvirtino ir ta versija, kad japonai sakėsi užkariaus kinus jų pačių rankomis. Japonai jau patyrė kinų atsparumą, operacijos sustojo vietoje, bent kiek pasistūmėti priekin reikia į kautynes įtraukti vis daugiau naujų jėgų, o tas rodo, kad kinų nukariauti greitai tikrai nepasiseks. Operacijos, pareikalavusios iš šalių daug karo išteklių ir ne maža gyvybinių aukų, jau gerokai užsitęsė. Kinija juk turi apie 500 milijonų gyventojų, jų propaganda prieš puolantįjį priešą taip visą tautą parengė, kad visi tapo labai atkaklūs ir žiaurūs Japonijos karo sunkumai A. J. tiems, kurie juos mėgina paliesti. Taigi su tokia mase žmonių, kuri neboja savo gyvybės, labai sunku kariauti ir karą tęsėti, nes toji masė greitai nepasibaigs. Kitas dalykas su karo reikmenimis, kariuomenės parengimu ir t. t. Čia kinai taip pat randa išeitį. Švedų Svenska Pressen" žiniomis, Kinijai daug karo reikmenų teikia Sovietų Rusija, taip pat duoda ir savo instruktorių jų kariuomenei mokyti. Japonų kariuomenėje vyrauja aukšta technika, o tas reikalauja iš krašto daug techninės medžiagos. Japonija žaliavos turi išsivežti iš užsienių: kaučuką, naftą, šviną, gyvsidabrį, nikelį, vilną, medvilnę, celiuliozę ir t. t. Japonų metalo pramonė, sulyginus su kitomis did. valstybėmis, menkai išplėsta, todėl negali patenkinti didelių karo reikalavimų. Japonai spižio pasigamina tik 70% taikos meto paklausos kiekio. Geležies rūdos japonai pasigamina tik 35% taikos meto paklausos kiekio ir pati geležies rūda menkos kokybės. Tuo būdu Japonija jau 1937 m. turėjo importuoti 73% sunaudojamos geležies rūdos ir 23% spižio. Japonai metalo žaliavos perka: J. A. Valstybėse, Kanadoje ir dalį randa užimtuose Kinijos kraštuose. Kinijoje japonai net supirkinėja metalinius pinigus, per 2 savaites supirko ir išvežė už 3 milijonus jenų (japonų jena apie 170 ct) metalinių pinigų. Japonai taip pat mažai turi kuro naftos ir anglių. Jie savo naftos per metus iškasa tik 250 tūkstančių tonų, o karo metu naftos pareikalavimas per metus siekia 15 milijonų tonų, todėl japonai 75% naftos turi išsivežti iš užsienių. Anglies japonai kasmet iškasa 54 milijonus tonų, tačiau to kiekio nepakanka. Japonus slegianti ir finansinė krizė. Šiais metais karo biudžetas padidintas dar 2 milijonais jenų, o karo padarytų išlaidų vis dar nepadengia. Viso karo reikalams 1938/39 metams asignuota 6,1 milijardai jenų, kas sudaro 79% visų biudžete numatytų išlaidų. Japonams karas su kinais kas mėnuo kainuoja 900 milijonų jenų. Viso karui su kinais japonai jau išleido 10 milijardų jenų, o visos tautos pajamos 1937 m. tesiekė tik 17 milijardų jenų. Japonai karui su kinais jau išleido 6 kartus daugiau, negu jie išleido 1904/5 metais kare su Rusija, o tasai karas truko 19 mėnesių. Atrodo, kad tų išteklių Japonija turi menkai, ir todėl karas tęsti gali būti sunku. Tačiau, kad ir sunkioje ekomoninėje būklėje Japonija neabejotinai karą galės tęsti tol, kol atsiras kiti svarbesni faktoriai, kurie gali turėti dar didesnės reikšmės visai karo eigai. Ir D. kare kai kurios valstybės buvo ekonominiai silpnos, o jos vistik kariauti pajėgė, kol sudužo žmonių moralinės jėgos. Tad ir Japonija, nors ir sunkioje ekonominėje būklėje, reikia manyti, kad kariauti dar ilgai gali pajėgti, bet jeigu pailstų moralė, sudužtų drausmė tada ilgiau kariauti tikrai jau negalėtų. 455

10 Mjr. Bartkus Karo tarnybos laikas ir naujokų įkadravimas Dėl karo metu gimusių dabar šaukiamų vyrų skaičiaus sumažėjimo dalyse gaunama mažai naujokų, dažnai mažiau reikiamo kontingento. Pėst. pulkų šaulių kuopos šį pavasarį gavo nepakankamai naujokų. Laukiama, kad ateinantį rudenį galės būti dar mažiau. Ne tik pasaulinis karas, bet ir karai dėl Lietuvos nepriklausomybės irgi turėjo įtakos tais metais gimimų mažėjimui. Todėl naujokų nepriteklius gali tęstis kelerius metus iš eilės. Kai mažas šaukiamųjų skaičius, tai priimtų į kariuomenę naujokų tarpe yra nemažai žmonių su fiziniais, o kartais net ir dvasiniais trūkumais, kurie mažina kariuomenės tinkamumą kautynėms. Jei jaunų kareivių dalis dėl fizinių trūkumų bus paleista iš kariuomenės, kiti baigę jaunų kareivių mokymą bus perkelti į štabus, ūkio, ligoninės, griežikų ir kitas komandas, tai šaulių kuopose iš visų trijų įkadravimų liks nepilnas kareivių kontingentas ir tai tik sąrašuose. Akivaizdinis kareivių skaičius daliniuose yra dar mažesnis, nes daug kareivių yra nuolat išeigoje, kaip, pvz., ligoninėse, atostogose sveikatai taisyti, įvairiose komandiruotėse, mokomose kuopose ir t. t.; bet ir šiaip ne visi kareiviai gali dalyvauti mokyme, pvz., kuopos raštininkai, ūkvedžiai, virėjai ir t. t. O kur dar vidaus bei įgulos tarnybos ir įvairūs darbai, tat kuopos pajėgia išvesti į pratimus kartais vos po kelioliką kareivių. Tokiomis sąlygomis joks kareivių sėkmingas mokymas neįmanomas. Seni kareiviai eina vien tik įgulos bei vidaus tarnybas ir atlieka įvairius būtinus darbus dalyse, tat mokyme veik nedalyvauja. Seni kareiviai beveik viską pamiršta, ką išmoko būdami jauni kareiviai. Jauni kareiviai, dėl jų mažo skaičiaus, daugumoje įgulų visame batalione surenkami iš šaulių kuopų ir mokymui suvedami į suvestinius dalinius, šiuo būdu išeina iš savo tiesioginių viršininkų priežiūros. Kareivių mokyme ir auklėjime svarbiausias pareigūnas yra, be abejo, kuopos vadas. Aukštesniems viršininkams daugiau priklauso karininkų mokymas bei auklėjimas. Tačiau dabar kuopos vadas savo kareivių mokyme bei auklėjime nedaug gali pasireikšti, nes naujokai yra suvesti į atskirus laikinus dalinius, o seni kareiviai yra nuolat išeigoje bei tarnyboje. Toks reiškinys kareivių mokymui bei auklėjimui yra labai žalingas, nes kareiviai beveik visą tarnybą praleidžia svetimų, pripuolamų, dažnai kaitaliojamų viršininkų vadovybėje. Nėra nei mokyme, nei auklėjime reikalingo nuoseklumo ir pastovumo. O šių laikų kare dėl aukštai išvystytos technikos gali kautis tik gerai parengti kareiviai. Tą labai ryškiai rodo Ispanų ir Kinų Japonų karai. Interventai turėjo duoti abiejų pusių ispanams 456 ne tik moderniškus ginklus, bet ir gerai parengtus tiems ginklams aptarnauti karius, nes geriausias ginklas nieko nepadės blogai parengtam kariui. Bet dabartinėmis sąlygomis ir prie didžiausių pastangų gerai parengti kareivį sunku. Metodingas ir nuoseklus jaunų kareivių mokymas tęsiasi tik penkis mėnesius. Per visą kitą laiką kareiviai mokyme veik nedalyvauja, tat paskutinį laiką mokymas gali tik suirti. Ne tik mūsų, bet ir kitose kariuomenėse karo metu gimusių naujokų sumažėjęs skaičius sudarė didelių sunkumų. Tačiau tiems sunkumams sumažinti iš anksto buvo padaryti reikalingi žygiai. Daugumoje valstybių tikrosios karo tarnybos laikas buvo pailgintas, iš dalies ir dėl įtemptos politinės padėties. Net Latvijoje, kurios geografinė padėtis yra, palyginamai, daug saugesnė, karo tarnybos laikas yra prailgintas nuo vienų iki dviejų metų, t. y., dvigubai. Kitur, pvz., SSSR pereita prie jaunesnio amžiaus vyrų šaukimo ir per kelerius metus šaukiama po 1 1/2 metų gimimo naujokų kontingentą. Karo metu gimusių naujokų nepritekliui padengti, mokymo bei auklėjimo sunkumams pašalinti ir kariuomenės kaunamumui pakelti reikėtų ir pas mus tikrosios karo tarnybos laiką, nors ir laikinai, prailginti iki dvejų metų, įkadruojant naujokus tik vieną kartą per metus, būtent, rudenį. Tokiam karo tarnybos laiko prailginimui nereikia ir karinės prievolės įstatymo keisti, nes šio įstatymo 114 past. 1 p. krašto apsaugos ministras taikos metu gali laikyti karius kariuomenėje iki 24 mėnesių. Toks tikrosios karo tarnybos laiko prailginimas jokių naujų išlaidų iš valstybės iždo nepareikalautų, nes ir per dvejus tikrosios karo tarnybos metus kariuomenės etatai dar nebus pilni, o dėl to galima bus dar lėšų sutaupyti. Jeigu daugumoje pulkų prie trijų pusmetinių įkadravimų gaunama ne pilnas skaičius naujokų kas pusmetį, tai prie dviejų metinių įkadravimų kuopos kas rudenį gautų dvigubai daugiau. Įvedus, nors ir laikinai, dvejų metų karo tarnybą ir tik vieną kartą į metus naujokų įkadravimą, kareivių mokymas ir ypač auklėjimas, suprantama, pakiltų. Dalyse būtų daugiau kareivių, rečiau jiems reikėtų eiti į sargybas, daugiau galėtų dalyvauti mokyme. Be to, turint daugiau naujokų, galima būtų lengviau atrinkti sveikesnius ir tinkamenius, neimant į kariuomenę dėl naujokų nepritekliaus įvairių paliegėlių ir pusiau invalidų. Tuomet sumažėtų dalyse ir ligonių išeiga. Tačiaus kareivių mokymas bei auklėjimas pagerėtų ne tiek dėl jų skaičiaus padidėjimo, kiek dėl įvedimo tik vieno metinio naujokų įkadravi-

11 mo..jau suėjo beveik 15 metų, kaip pas mus naujokai yra įkadruojami per metus du kartu. Bet ir metais naujokai buvo šaukiami labai nereguliariai, atskirai apskritimis ir pagal gimimo laiką. Todėl mes nežinome ir nejaučiame, kiek keli įkadravimai į metus atneša blogumų, nes su šia tvarka susigyvenome. O šios įkadravimo tvarkos blogumų yra labai daug. Tą gerai matome iš kitų kariuomenių, kur anksčiau per ilgą laiką buvo naujokai įkadruojami tik vieną kartą per metus rudenį. Ten buvo prieita išvada, kad prie kelių įkadravimų per metus kareivių mokymas yra sunku sutvarkyti, nors ir ten buvo bandoma įvairiausi kelių įkadravimų naujokų mokymo būdai. Ir po ilgo bandomojo laiko daugumas valstybių grįžo prie vieno metinio naujokų įkadravimo, pvz., Prancūzija, Čekoslovakija ir kit. Net ir ten, kur tikrosios karo tarnybos laikas dėl biudžetinių sumetimų ir dabar lieka, 18 mėn. kaip, pvz., Lenkijoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje ir kit., vistiek naujokai yra įkadruojami tik vieną kartą į metus, dažniausiai kovo mėn. pradžioje. Net ir Estijoje, kur dėl jos politinio saugumo karo tarnybos laikas yra tik 12 mėnesių, bet ir ten svarstoma kaip pereiti prie vieno įkadravimo, pasinaudojant dideliu liktinių skaičium ir labai gerai sutvarkyta mobilizacijos organizacija. Motyvai prie vieno įkadravimo per metus yra šie: 1. Per visus metus kuopose reikia vesti mokymą pagal dvi atskiras mokymo programas, atskirai jauniems ir seniems kareiviams. Prie vieno metinio įkadravimo naujokai pašaukti rudenį, po 4 mėn. atskiro mokymo galima prisaikdinti ir suvesti su senais kareiviais bendram mokymui. Todėl toliau kasmet 8 mėnesiai kuopose mokymas eitų jau tik pagal vieną bendrą programą. Kadro darbas žymiai palengvėtų ir tuo pačiu būtų tobulesnis.. 2. Dabar kuopos vadas negali savo kuopoje įvykdyti netik kuopos, bet ir būrio taktinių dalinių pratimų lauke, nes per ištisus metus kuopoje yra jauni kareiviai, kurie be žalos savo mokymui negali dalyvauti būrio, o ypač kuopos, pratimuose, o senų kareivių lieka tiek mažai, kad kuopos rėmuose mokymo negalima įvykdyti. Įvedus vieną metinį įkadravimą, jauni kareiviai nuo vasario mėn. antros pusės iki rudens manevrų galės dalyvauti bendrai su senais kareiviais lauko pratimuose. Dabar gi, kad būtų galima įvykdyti lauko pratimą, reikia suvesti senus kareivius net iš kelių kuopų, sudarant improvizuotus skyrius, kur kareiviai mokosi pripuolamų, kasdien keičiamų viršininkų vadovybėje. Dėl mažo kareivių skaičiaus ypač kenčia praktiškas viršininkų parengimas vadovauti. O atskirai dislokuotų batalionų įgulose praktiškai karininkų parengimas vadovauti kaip ir neįmanomas. Net ir būrio pratimą lauke ten yra sunku įvykdyti. Tai įgulų karininkai ir poligone negali pasižymėti vadovavimo sugebėjimais. 3. Dabar kareivių, ypač senų, mokymas eina labai paskubomis, paviršutiniškai, nenuosekliai ir pripuolamai. Prie vieno metinio įkadravimo kareivių mokymas eitų daug nuosekliau per ištisus metus pagal vieną mokymo programą. 4. Dabar poligono mokyme dalyvauja kuopos tik viena pusė. Jauni kareiviai su kadru lieka nuolatinėse įgulose. Todėl poligone mokymui formuojami laikinai net būriai iš kelių kuopų kareivių su pripuolamais būrių vadais, kurie savo pavaldinius dažniausiai tik pirmą kartą mato. Be to, poligono mokyme dalyvauja labai mažas manevrinių dalinių skaičius. Kartais prie vienos kuopos turi praeiti praktišką parengimą vadovauti net porą dešimtų tikrosios tarnybos karininkų. Prie vieno rudeninio metinio įkadravimo naujokai iki pavasario visai užbaigtų jaunų kareivių mokymą. Todėl poligono mokyme daliniai galėtų dalyvauti savo Tokių pramogų mūsų mažiesiems surengė policija per savo 20 m. jubiliejų. 457

12 nuolatinėje sudėtyje, ir kiekviena kuopa suformuotų bent vieną nuolatinį būrį karo sudėties. Įgulose liktų tik mažas skaičius žmonių, reikalingų įgulos tarnybai. Manevrinių vienetų poligone dvigubai padidėtų, todėl karininkų praktiškas parengimas vadovauti gerokai pakiltų. 5. Dabar abiejų pusmetinių įkadravimų mokymas eina labai nelygiomis sąlygomis, ir nevienodai parengti kareiviai paleidžiami atsargon. Prie vieno metinio įkadravimo mokymas bus vienodas. 6. Kuopos administravimas žymiai palengvėtų. Tik vieną kartą per metus kuopos vadui reikėtų aprengti kareivius ir vėliau rudenį atsiimti rūbus. Tas pats su ginklais ir kita apranga. Ir dalių štabams sumažėtų darbas. 7. Dabar kuopos vadui yra sunku tvarkyti šaudymo mokymą, nes jauni ir seni kareiviai šaudo visą laiką skirtingus pratimus. Prie vieno metinio įkadravimo j. kareiviai pradžioje atliktų ruošiamuosius šaudymo pratimus, o vėliau eitų šaudymas bendrai su senais kareiviais. Kol eis karo metu gimusių naujokų šaukimai, prie dvejų metų tarnybos pilnai paaiškės vieno metinio įkadravimo pirmenybės ir trūkumai, o viršininkai per tą laiką tinkamai galės įvertinti naują įkadravimo tvarką. Bet gerai būtų palikti prie vieno įkadravimo ir vėliau, kada prasidės pokariniais metais gimusių naujokų šaukimai. Tuomet naujokų kontingentas žymiai padidės, todėl prie dvejų metų tarnybos jau sunku bus visus tinkamus naujokus perleisti per kariuomenę. Bet ir čia leng- vai galima rasti išeitį. 1. Atrankos keliu imti tik tiek, kiek reikia naujokų. Pvz., Vokietijoje priimami į kariuomenę naujokai tik pirmos rūšies sveikatos atžvilgiu ir turintieji nemažiau kaip 165 cm ūgio. Tuomet naujokų sudėtis žymiai pagerės. 2. Dabar priimtų į kariuomenę yra maždaug 20 30% kareivių, kurių šeimos gauna pašalpas, tokius kaip tik galima po 6 mėnesių tarnybos paleisti į atsargą. 3. Tarnybos laiką vėl sutrumpinti iki mėnesių, tačiau naujokus įkadruoti tik vieną kartą per metus rudenį arba pavasarį. Mūsų žemės ūkio k r a š t e gal sveikiau būtų šaukti visgi rudenį, pvz., X-l d. ir paleisti į atsargą III arba IV - 1 d. Prie tokios šaukimo tvarkos vasaros laiku būtų daugiau darbininkų, o žiemą mažiau bedarbių, nes žiemos metu kariuomenėje būtų du metiniai įkadravimai, o vasarą tik vienas. Būtų dar ir tas gerai, kad vasarą dalyse nebūtų jaunų kareivių. Dar kartą pabrėžiu, kad visur kitur po ilgo bandymo vistik prieita prie vieno įkadravimo. 4. Jeigu ir toliau būtų paliktas dviejų metų tik rosios tarnybos laikas, tai vasaros metu būtų galima įvesti mėnesinės a t o s t o g o s lauko darbams atlikti. Tuo būdu galima būtų sutaupyti kiek lėšų. Apskritai, iki prasidės pokariniais metais gimusių naujokų šaukimas išeis dar gal keli metai, o per tą laiką nesunku būtų išspręsti ir paskutinius klausimus. Karių pensijų reikalu Tarnavę m., kariai šiais ir ateinančiais metais rengiasi išeiti į pensiją, tad noriu čia iškelti vieną dalyką, kuris liečia anų laikų Nepriklausomybės kovų dalyvius karius, tarnavusius kareivių laipsniuose. Karių pensijos įstatymo 11 (Vyr. Žinių Nr. 201, eil. Nr. 1352) pasakyta, kad laikas, kario išbūtas karo metu Lietuvos kariuomenėje, karo veiksmų teritorijoje, kariui įskaitomas į pensijos išsitarnavimo laiką šitokiu būdu: 1) sausumoje ar jūroje išbūta viena diena laikoma lygi dviem dienom". Karių pensijų įsattymui vykdyti taisyklių 28 (Vyr. Žinių Nr. 213, eil. Nr. 1412) taip pat pasakyta: Laikas, tarnautas Lietuvos kariuomenėje ligi 1920 m. sausio mėn. 1 d į pensijos išsitarnavimo laiką įskaitomas, laikant vieną dieną lygia dviem dienom; nuo 1920 m. sausio mėn. 1 d. ligi 1920 m. gruodžio mėn. 1 d. viena diena tikro dalyvavimo karo veiksmų žygiuose laikoma lygi dviem dienom" m. įsak. kar. Nr išaiškinta, kad kareivio laipsnyje išbūtas m. karo metu karo veiksmų teritorijoje laikas į pensijai ištarnautą laiką dvigubai neįskaitomas. Šiame įsa- 458 kyme nepasakyta, kad Karių pensijų įstatymo 11 ar jam vykdyti taisyklių 28 pakeičiami, vadinasi, jie nėra atmainyti, kas, atrodo, ir negalėtų būti, nes nebūtų tikslu tų laikų Nepriklausomybės kovų dalyvius skirti į dvi grupes. Išeina, kad ia paminėtas įsak. kar. nesuderintas su įstatymu ir jam vykdyti taisyklėmis. Tame įstatyme aiškiai pasakyta kariai", o žodis karys apima kakininkus ir kareivius. Karių pensijų įstatymas ir šiam įstatymui vykdyti taisyklės išleistos 1925 metais. Vėliau Karių pensijų įstatymui vykdyti taisyklės buvo papildomos, iš dalies pakeičiamos, bet kad jos būtų pakeistos ta prasme, kad kariams, tarnavusiems kareivio laipsniuose, laikas dvigubai neskaitomas nebuvo metais jau išleistos naujos taisyklės karių pensijų įstatymui vykdyti (Vyr. Žinių Nr. 506 eil. Nr. 3516), bet ir šių 73 sako tą patį, ką ir anksčiau pacituotas 28 taisyklių, paskelbtų Vyr. Žin. Nr. 213, t. y., ir čia pasakyta kariams, vadinasi, taikytinas tiek karininkams, tiek kareiviams. Išeinantiems į pensiją asmenims ir keli mėnesiai ištarnauto laiko kartais yra labai brangūs. Todėl nevertėtų anų laikų kovų dalyvius kareivių laipsniuose, daugumoje savanorius, skriausti.

13 Batai ar pusbačiai Avalynės reikšmė pėstininkui nepaprastai didelė. Kiekvienas iš patyrimo žino, kaip lengva eiti, turint patogią avalynę, ir koks varginąs ir skausmingas ėjimas, kada avalynė nepritaikinta kojai. Kojų nutrynimo reiškiniai dažni pas pėstininkus taikos metu, o mobilizacijos atveju ypatingai padidėja, kadangi pašaukiami žmonės atpratę nuo didesnio vaikščiojimo ir karinės avalynės. Išvengti kojų susirgimų, pati paprasčiausia priemonė pėstininkui duoti gerą avalynę. Į šį klausimą visur kreipiama daug dėmesio. Sakoma, kad ta tauta turės pirmenybę, kuri duos savo kariuomenei geresnę avalynę, kadangi pajėgs daryti didesnius žygius. Avalynė pėstininkui tiek pat svarbi, kiek arklys raiteliui. Avalynės klausimas aktualus ir mums. Tai patvirtina dažni straipsniai mūsų karinėje spaudoje ir dalių nusiskundimai dėl didelio % kojų pritrynimo per didesnius žygius. Vienos kariuomenės avi batus, antros pusbačius, o kai kurios vartoja vienus ir antrus. Tai jos daro ekonominiais, higienos ir kt. sumetimais. Ką reikėtų vartoti pėstininkams mūsų kariuomenėje? Ekonominiais sumetimais, atrodo, kad reikia vartoti pusbačius, nes pusbačių metinė norma Lt 37,99, o batų Lt 51,75, vadinasi, pusbačiai už batus pigesni 26,6%, o mūsų sąlygose tai gana svarbus argumentas pusbačių naudai. Juchto odai žaliavos mūsų krašte nedaugiausia ir reikėtų taupyti kitiems daiktams gaminti: balnams, pakinktams, įvairioms makštims, ginklavimo ir karo technikos tiekiamam turtui ir t. t. Vienai porai batų juchto odos reikia 1,475 kg, o vienai porai pusbačių 0,770 kg. Vienam kareiviui į metus sutaupome juchto odos 0,937 kg arba 47,6 %. Be to, gaminant pusbačius, racionaliau būtų sunaudojama oda, mažesnis % atraižų. Racionalios avalynės principai higienos žvilgsniu pagrindžiami pėdos anatomija ir fiziologija. Higiena reikalauja, kad avalynė atitiktų pėdą, o ne atbulai. Pėda žygio metu ne tik ilgėja ir platėja, bet ir jos apimtis didėja dėl kraujo antplūdžio, vadinasi, avalynės galvos tūris taip pat turi prisitaikyti prie šio reiškinio. Jeigu avalynė žygio pradžioje bus laisva, ji trins koją, o jeigu ankšta, pažygiavus pradės spausti ir deginti pakilime. Ši yda kaip tik yra ilguose batuose. Pusbačių galvų apimtį galima reguliuoti, suveržiant arba atleidžiant šniūrelius, kai koja žygio metu žymiai prisipildo kraujo, arba sušlapusi oda, ją išdžiovinus, susitraukia. Pagaliau, avalynė privalo būti lengva. Pėst. batai sveria 2,225 kg, o pusbačiai 1,708 kg. Įvedus pusbačius, palengvinamas kareivio krūvis kg. Dar vienas gana opus klausimas, tai mobilizacijos atveju pašauktų atsarginių apavimas. Mobilizacijos atveju prisieina iš sandėlių išduoti naują J. B. avalynę dideliam žmonių skaičiui per trumpą laiką. Jeigu avalynės pritaikymas taikos metu reikalauja daug laiko ir sunkiai vyksta, tai mobilizacijos atveju būna dar blogiau. Tam darbui pagreitinti reikėtų, kad atsarginiams būtų paskelbta, jog jiems būtų naudingiau atvykti į paskyrimo vietą su gera nuosava avalyne nustatyto pavyzdžio, kurios vertė jiems būtų atlyginta. Iš to būtų dviguba nauda: nereikėtų laikyti didelių avalynės atsargų ir kareivis turėtų jo kojai pritaikytą avalynę, kuri turės visados pirmenybę prieš iš anksto pagamintą, kadangi pastarąją sunku pritaikyti. Avalynė, pagaminta individualiai, pagal apmatavimą, gal kainuotų kiek ir brangiau, bet ji ilgiau tarnautų ir galų gale būtų pigesnė. Čia visas klausimas, tai atitinkamo pavyzdžio nustatymas, jo išplatinimas ir atitinkama propoganda. Kadangi didelė gyventojų dauguma dėvi pusbačius, o ne batus, tai jau šis faktas verstų įvesti pėstininkams tokią avalynę, prie kurios dauguma gyventojų pripratę. Jeigu norėtume, kad atvykstantieji atsarginiai atsineštų avalynę, tai pusbačių mes visados gausime daugiau ne kaip batų, nes batų dėvėjimas nėra masinis. Nustatant pavyzdį, reikėtų ištirti, kokios kokybės avalynė daugiausia nešiojama ir prie to reikėtų prisitaikyti ją kiek patobulinus. Nustatytą pavyzdį vėliau reikėtų išplatinti krašte, kad batsiuviai turėtų jos aprašymus ir galėtų lengvai pamatyti pavyzdžius.' Išplatinimui racionalizuotos avalynės galėtų daug padėti įvairios organizacijos : šauliai, skautai, jaunalietuviai ir kt. Racionalizuotą avalynę turėtų dėvėti ir uniformuoti valstybinių įstaigų tarnautojai: policija, geležinkeliečiai, paštininkai ir kt. Be šito viso, reikėtų, kad ir taikos metu šaukiami naujokai jau ateitų su racionalizuota avalyne ir jiems už tai būtų apmokama avalynės tikroji vertė ne pagal išvaizdą, bet už faktiną dėvėjimo laiką tarnyboje. Šis būdas turėtų ir auklėjamąją pusę, nes verstų kareivį savo avalynę gerai prižiūrėti ir laiku taisyti. Įvedus kariuomenėje pėstininkams pusbačius ir išplatinus racionalizuotų pusbačių dėvėjimą, būtų suprastintas gamybos organizavimas karo metu. Taikos metu dirbtuvės, gaminančios tokius pusbačius, karo metu be jokių papildomų mašinų ir įrankių galėtų savo gamybą tuojau išplėsti, nes jos turėtų bent dalį tame darbe prityrusių meistrų. Pusbačių gamyba greitesnė kaip batų, vadinasi, reikės mažiau darbininkų, kurių likusią dalį galima kitur sunaudoti. Tiesa, ilgi batai irgi turi gerų savybių, būtent: su gerais batais galima bristi per vandenį, aulai apsaugo kelnes nuo purvo, žiemą batuose šilčiau negu pusbačiuose ir kt. Bet vis tiktai pusbačiai turi daugiau pirmenybių už batus. Todėl manau, kad mūsų sąlygose reikėtų tuo reikalu daryti atitinkamus bandymus bei tyrimus. 459

14 Karią ir ją šeimą gydymas Sveikatingumo tinkamoje aukštumoje palaikymas labai svarbus ir sunkus dalykas. Tačiau jo reikalu mažiausia pasisakome, o svarstytinų dalykų turime ne mažai. Keliomis palaidomis mintimis, kilusiomis stebint karių ir jų šeimų gydymą iš šalies, čia ir norima pasidalinti. Sveikata didžiausias turtas. Tai įvertindamos, valdinės ir privatinės įstaigos dar prieš priimdamos tarnautoją į tarnybą, ypatingai atsižiūri į būsimojo darbininko sveikatą, nes gerai supranta, kad nuo tarnautojų sveikatingumo daugiausia priklauso tinkamas įstaigos veikimas. Jei jau taip svarbu sveikatingumas įstaigose tarnaujančių, tai ką bekalbėti apie karius, kurie grumiasi įvairiose lauko ir oro sąlygose, neskaičiuodami darbo valandų. Suprantama, kad tokiose įtemptose darbo sąlygose greičiau prarandamos fizinės jėgos, ko pasėkoje sulaukiama įvairių ligų. Tai įvertindama mūsų vyriausybė ir karo vadovybė deda daug pastangų mūsų pairusiai sveikatai remontuoti ir bendram sveikatingumui pakelti: leidžia specialius įstatymus, aprūpina gydytojais, steigia ligonines, sanitarines stotis, ir čia suteikia progos kariams pasigydyti. Nepamirštamos ir mūsų šeimos. Jos taipgi gali nemokamai naudotis karinėmis gydyklomis. Centrine karių ir jų šeimų gydykla laikome karo ligoninę. Į ją evakuojami visi ligoniai, kuriems įgulų gydytojai, neturėdami reikalingų ir tinka mų priemonių bei specialaus personalo, negali suteikti reikalingos pagalbos. Ligoninė, teturėdama kuklias patalpas, dažnai būna perpildyta, kad net prie geriausių norų ligoninės personalas neįstengia visų sergančiųjų aptarnauti bei juos prižiūrėti. Todėl visai nenuostabu, jei retkarčiais išgirstame, kad vienas kitas ligonis, nuvykęs gydyti vieną ligą, ligoninėje dar perserga ir kitomis, arba pats ligonis gydytoją retai temato. Pastaruoju atveju, be abejo, sulaukiama iš ligonių pusės nepasitenkinimų, o jų, atrodo, galima būtų bent dalinai iš vengti. Beveik kiekviename apskrityje turime net moderniškai įrengtas ligonines su aukštos kvalifikacijos personalu; jos galėtų pilnai patarnauti, jei tik būtų jų patarnavimu naudojamasi. Ten dalį ligonių guldant, atsipalaidotų nuo jų karo ligoninė, o atsiunčiamus į karo ligoninę galėtų suskubti ir esamas personalas tinkamiau prižiūrėti ir aptarnauti. Čia tenka keliais posakiais paliesti ir šeimų gydymo reikalus. Karo ligoninė specialaus moterų gydymo skyriaus neturi; tokios ligonines dažnai stacionariniam gydymui siunčiamos į spe- M Vokietijos karo atstovas Lietuvai gen. št. plk. Itn. Justas deda vainiką prie žuvusiųjų paminklo V D V 460

15 cialines ligonines. Už jų gydymą apmoka Karo Sanitarijos Valdyba pagal patiektas sąskaitas. Tačiau ir čia nemažai įvyksta nesusipratimų. Mat, tos gydymo išlaidos apmokamos pagal nustatytą tarifą, o tas tarifas trupučiuką jau nuo gyvenimo atsilikęs kūrinys, kurio suderinimui, atrodo, jau senai yra atėjęs laikas. Karinės tarnybos įstatymas įsakmiai nustato, kad karininkų šeimos gydomos valdžios lėšomis. Atrodo, jei jau valstybė tiek pajėgi, kad tokį žingsnį įstatymo keliu galėjo padaryti, tai prie jo galima būtų ir prisitaikinti, nes įstatymas ne tik ateičiai tas privilegijas suteikė, bet ir dabarčiai. Tą patį galima pasakyti ir dėl žmonų gydymo karo sanitarinėse stotyse, kuriose, išskyrus Alytaus karo ligoninės skyrių, teikiamas tik gydymas, bet neteikiamas išlaikymas. Nuo šeimos sveikumo ne mažai priklauso karininko gera nuotaika, o tuo pačiu ir jo darbingumas. Atrodo, kad į šį žmonų gydymo reikalą galima būtų atsižvelgti ir jį bent iš dalies naudingesne prasme išspręsti, tuo labiau, kad jokių išimčių Karinės tarnybos įstatymas nenumato. Atskirai tenka pakalbėti ir apie karo sanitarines stotis Palangą ir Birštoną ir Alytaus karo ligoninės skyrių. Per šias stotis kiekvienais metais perleidžiamas nemažas skaičius karininkų ir kitų Krašto Apsaugos Ministerijos pareigūnų, kuriems atitinkamų komisijų nutarimais kurortinis gydymas pripažįstamas. Tai didelės svarbos ir reikšmės gydyklos, kurių gydomasis veikimas nemažos įtakos yra daugeliui asmenų turėjęs. Bet tai tik galima pasakyti apie Palangą ir Birštoną. Visai kitaip tenka vertinti dabartinėje vietoje steigiamą Alytaus karo ligoninės skyrių. Jis vargu pateisina dedamas pastangas ir išlaidas. Geresniam supratimui skyriuje esamų trūkumų, prisiminkime ligonių kontingentą, kuris ten siunčiamas. Tai su--silpnais plaučiais ligoniai, kurie dažniausia sau vaizduojasi netolimą visišką fizinį nusilpimą ir netinkamumą bet kuriam kūrybiniam darbui. Toji liga, ilgą laiką kankindama ligonį, padaro jį labai nervingą. Ypač netinkama ligoniui aplinkuma, turi didelės įtakos ligoniui. O toji aplinkuma dabartinėje Alytaus ligoninės skyriaus gyvenvietėje nėra patenkinama. Pirmiausia tai patalpa, kuri būtinai prašosi remontuojama: kai kurių kambarių sienos ištrupėjusios, cemento grindys nuolatos palaiko drėgmę, dėl nesutvarkytos kanalizacijos sklinda netinkamas oras, kuriuo persunkti net kambariai. Patalpa stovi prie pat plento, nuo kurio vėjas neša nemažai dulkių. Aplamai patalpa daro blogą ir slėgiantį įspūdį. Vieta tokiems vasarotojams taip pat netinkama: miškas mišrus ir drėgnas. Sunku pasakyti, ar jame daugiau lapuočių ar pušų. Be to, tenka pastebėti, kad skyriuje vasaroja nemažas skaičius karių šeimų vaikučių, nuo kurių reikėtų besigydančius kaip nors saugoti. Jie savo pokštais ir naujais sugalvojamais žaidimais daugeliui sutrukdo ne tik poilsį, bet nemažai ir nervus pakrato". Mjr. L. Zibavičius, naujasis Kardo" redaktorius Esamose sąlygose vargu ligoniai gali sustiprėti, nes nėra davinių veikiančių į ligonius teigiamai. Atrodo, kad galima būtų bent ateityje parinkti geresnę vasarojimo vietą. Mūsų krašte nestinga žavių, sausų ir gražių miškų, tam reikalui tinkamų, tik reikėtų truputį paieškoti. Patalpų vasarinių reikalas, atrodo, taipgi nesunkiai būtų išsprendžiamas: iš to, ką numatoma sudėti į esamos patalpos remontą, galima būtų pastatyti naują pastatą. Tiesa, ir tokiose sąlygose kai kas iš ligonių pasitaiso vasarotojų žodžiais tariant kilogramų priaugina", bet ne dėl to jie sustiprėja, kaip kieno yra manoma, kad kam reikią pasitaisyti, tai tie ir pasitaisą", bet tai tik todėl, kad jie vasaroja ilgesnį laiką ir yra atvykę iš blogesnių gyvenimo sąlygų. Baigiant, tenka pastebėti, kad šiomis pastabomis visai neturima tikslo iškelti tik pastebėtus blogumus ar nurodyti receptus tiems blogumams pašalinti, bet norima paskleisti tik vieną kitą svarstytiną mintį, kuri kilo stebint gydymo reikalus iš šalies. Gydymo ir, aplamai, sveikatingumo reikalai, ypač mūsų tautos gyvenime, turi pirmaeilės reikšmės ir šioje srityje, nors ir ne žinovo pastabos, gal būt galėtų, reikalui esant, būti panaudotos ir priimtos dėmesin, kaip medžiaga, tiems klausimams svarstyti ir spręsti. 461

16 TIGRAS Iš mūsų laisvės kovų meto Tai velnias, o ne žmogus, ponas karininke. Tokio piktadario nei seniausi apylinkės žmonės neatsimena. Baisu, tikrai baisu, ką jis čia iš darinėja. Kaimietis kalbėjo nuolat atsisukdamas į savo keleivį. Mažas, apvalaus, kaip rudens obuoliukas, veido, milinėje susitraukęs, kariškis klausė tylėdamas visos tos nepaprastos istorijos, kurią nesivaržydamas dėstė jo vežikas. Vienarklis vežimėlis įsuko į mišką. Ratai šokinėjo ir daužėsi per šakas, o sukelto triukšmo aidas skubiai gęso šalikelės susiglaudusiose tanku-mynėse. Užvakar jis vidunaktyj su gauja užpuolė Vikšrius. Ten buvo steigiama mokykla. Ir mokytojas, toks jaunas, protingas, toks geras žmogus jau atvažiavo... Iš brauningo šovė, paskui namus uždegė. Štai jums mokyklos, prakeiktieji", pasakė išeidamas. Kur jis dabar pasirodys, niekas nežinom. Bet bijom, ponas karininke. Oi, bijom visi. Dabar nei gyvi, nei mirę., Ltn. Vanagas jau beveik valanda kaip klausėsi šio pasienio gyventojo aimanų ir beviltiškumu dvelkiančių nusiskundimų. Velnias, pabaisa, šmėkla ar kažkas kita nepaprasto turėjo būti ta asmenybė, kuri visame pasienyje skleidė baimę, vyrus darė bejėgius, o ištisi kaimai, rankas sudėję, laukė galvas palenkę savo likimo. Begaliniai pikti to žmogaus darbai, jo žiauri valia kiekvienam su juo turėjusiam reikalų ar girdėjusiam buvo kažkokiu mitu, neįveikiamu ir nenugalimu piktybės pranašu. Kaimietis vežikas baigė istoriją apie tai, kaip anas baisusis prieš dvi savaites buvo užpuolęs pirklius, grįžtančius iš Vilniaus į neutralę zoną. Šypsodamasis jis iššaudė arklius, vyrus lietuje išrengė vienais baltiniais, geresnius daiktus pakrovė į savo gurguolę, o tuos, kurių negalėjo paimti, padegė aplaistęs rastu žibalu. Jokios prekybos su ana puse, kol čia bus linijos ar zonos. Jūs turite prašyti, kad panaikintų visus tuos paskirstymus ir plotų apribojimus pasakęs su savo vyrais išnykdamas". Bet čia yra milicija, leitenantas paklausė baikščiojo ir savo likimui atsidavusio kaimiečio. O ji? Kiek jos čia yra, ponas karininke. Ir ta pati tik čia miestelyj stovi. O aplinkiniai kaimai Dievo valiai palikti. Čia reikia armotų ir kariuomenės, kad sutvarkytų tą nevidoną. Ok, baisus žmogus. Tikras šėtonas... Siaura kaimiečio nugara, sulinkus ir kuprota, apdengta apskurusia, lopyta rudine pabrėžė visą tą vargą, tą negailestingą gyvenimo primestą dalią, kai čia staiga atsirado pasienis, perkirtęs natūraliai viena kitai priklaususias vietoves, padalinęs kaimus ir žemes dviem atskirais kraštais. Iš 462 Jonas Dovydaitis anapus organizuotos ginkluotos gaujos siautėjo, plėšė ir žudė, pasireikšdamos blogiausiais žmonių instinktais. Ir visa ta krauju persunkta beprotybė, kuri buvo sunkia letena prispaudusi kraštą, buvo pagražinta kažkokiais kilniais vardais. Išvadavimo ir laisvės partizanai, ar kaip kitaip, bet panašiai skambėjo vertimas gaujos vardo, kuri buvo svetimų apginkluota, svetimų sudaryta ir svetimų vadovaujama. Ir jiems, kaip gyventojai kalbėjo, vadovavo reguliarios kariuomenės karininkas. Su ginklu jis švaistėsi ne atviram kautynių lauke, lygius priešus turėdamas, bet vaikydamas silpnus, paprastus žmones, vien tik tai, kad šie kitomis pažiūromis nei jis gyveno. Paskui kaimietis vėl atsigrįžo. Raukšlėtas, daugybe vingių išraižytas veidas buvo rausvai mėlynas, akys įkritusios ir prigęsusios. Judėjo ir gyveno šis žmogus, rodos, tik tam, kad toks likimas jam gimus buvo skirtas. Nieko teigiamo, nieko džiuginančio jis čia nematė. Liūdna rytdiena, beviltiškumas slėgė ir trupino šio žmogaus valią, kaip stiprus vėjas smėlio vieškelį. Kaip jūs, ponas karininke, nebijot čia pasirodyti su savo uniforma. Tas biaurybė, ypač, nekenčia mūsų kariškių. Jei jis sužinos, kad jūs čia atostogaujat, jis penkiasdešimts varstų padarys, kad tik jus nudobtų. Prieš mėnesį jis sučiupo vieną pas tėvus grįžusį kareivį ir jį nušovė. Ai, ai, kas čia darosi... Netikėta, iš kažkur atbėgusi mintis įsiskverbė ltn. Vanago sąmonėn. Staigi, kažkaip keistai gimusi, ji darėsi gilesnė, platesnė ir vis labiau pavergianti. Jis tylėjo, leisdamas savo viduje rutuliotis idėjai, pašėlusiai greit apvaldžiusiai jį. Kaimietis dar kartą atsisuko. Norėjo kažką sakyt, bet, pamatęs savo keleivį nusigręžusį ir užsimąsčiusi, pats nedrįso tos tylos pertraukti. Silpni mes esame, dėstė kaimietis savo nesudėtingą logiką sau, pavarydamas tingų arkliuką. Štai, kad ir šis ponas. Jis karininkas, o koks mažas, jaunas. Balto, apskrito veido. Teko gi jam matyti karininkų svetimų kariuomenių. Baisūs, pikti, dideli vyrai, į kuriuos vien pažiūrėjus nejauku darėsi. Už tai ir pulkai, kuriuos vedė tie karininkai, buvo dideli ir nesuskaitomi. Kaip pradėdavo rytą eiti žmonių virtinės, iki vėlaus vakaro nusitęsdavo. Eidavo ir eidavo, pilnus kelius užtvenkę... Silpni mes, kaimietis išvežė sau sprendimą, dar labiau susitraukdamas plonoje aprangoje. Bet ką gi padarysi, taip jau Dievo Visagalio šioj žemėj skirta. Nei jėgos, nei galybės neturim, o su mumis daro, ką nori. Kelionė tęsėsi. Iš abiejų pusių juodavo miško gelmės. Didelis, senas apleistas buvo šis rytų Lietuvos miškas. Medis prie medžio, krūmynas įsipynęs į krūmyną. Net aidas menkai įsiverždavo į šias tankumynes, o ką bekalbėti apie žmogaus

17 koją. Neliesta, miško žvėrių laisvoji karalystė, piktai minčiai nepakeičiama vieta. Tamsuma ir tankmė tarsi skatino ir kėlė niūrias, nieko nebojančias mintis. Kai kaimietis savo keleivį privežė prie nedidelio, juodo ir žemėn susmegusio kaimo, kai sustabdė arklius ir kariškis lipo iš vežimo, dar kartą vežikas nuo galvos iki kojų permetė poną karininką. Ilgoje milinėje jaunas, nedidelio ūgio karininkas atrodė mažas, nedaug metų turįs vyras. Apskritame veide žibėjo dvi šviesios, mėlynos akys. Atrodė jis švariu, minkštu, jautriu žmogumi ir kaip nusprendė kaimietis, nebaisus toks karininkas priešams. Ltn. Vanagas įspraudė kelias markes į didelę, purviną ranką. Grįžkit laimingai. Ir nebūkite toks nusiminęs ir beviltis. Susitvarkys laikai, pasilsėsite... Ilgai linkčiodamas dėkingumu, apsisuko kaimietis. Vežimas netrukus išnyko kelio vingyje. Susikūprinusi, vėl nejudri jo figūra priminė tas medines šventųjų figūras, kurias gamindavo liaudies menininkai ir kabindavo ant pušų pakelėse. Ir kiekvienas tų laikų pasienio gyventojas, ištikimas Lietuvai buvo toks medinis šventasis, kuriuos plakdavo lietūs, gairindavo vėjai, kartais suskaldydavo žaibai, o jie vis turėjo žvelgti liūdnomis, kančia persunktomis akimis, nejudrūs, ištikimi ir bejausmiai viskam, tokiam likimui atiduoti iki paskutiniosios dienos. Ltn. Vanagas namuos, jis buvo atvykęs savaitei atostogų pas savo gimines, išgirdo tokias pat beviltiškas aimanas ir dejones. Nieko nebijantis, paskui save palikdamas siaubo aidą, švaistėsi gaujos priešakyj žmogus tigras. Taip jį pavadino vietos kunigas, ant stalo, kur rašydavo mirties aktus ar jaunavedžiams užsakus, pasidėjęs visuomet medžioklinį šautuvą, užtaisytą pačiais stambiausiais šratais. Šis bažnytkaimis buvo kiek ramelesnis, nes tigras čia dar nė karto nebuvo. Tolokai buvo nuo čia jo lizdas, kaimas kažkur miškų glūdumoje, apsuptas raistų. Bet kas gali žinoti? Jis gi skrajojo su mirtimi ir šiurpu tolimose ir artimose apylinkėse. Kitus du vakarus buvo audra šiose apylinkėse. Dangus, lyg būtų užpykęs dėl šių visų baisenybių, kurios siautėjo nelaimingame pasienyje, atrodė norėjo užgriūti žemę ir sutriuškinti visus žmones joje. Vėjas, čia kaukdamas milžinų balsu, čia švilpdamas nelaimingųjų sielų vaiduokliškos gėlos aimanomis, čia vėl viską ardančiu triukšmu staugė ir šėlo per laukus, kaimus ir miškus. Ilgai nemigo ltn. Vanagas savame mažam, eglėmis kvepiančiam, kambarėlyj. Namo sienos drebėjo, kai netoli esančiam miške virsdavo palaužti medžiai. Žemė drebėjo nuo griūvančiųjų triukšmo, o su juo budinčio vyro širdyj kaskart labiau kaupėsi, formavosi ir ryškėjo nepalenkiamumas vienam slaptam ir gaivalingam norui. Senu gimnazistišku palteliu apsisiautęs, raitas, rytdieną jis išjojo į miestelį, kur buvo vietos milicijos būstinė. Jau įjodamas į miestelį jis pamatė, koks buvo įtempimas. Jį sulaikė sargybiniai, ginkluoti ilgais rusiškais šautuvais ir apsikarstę granatomis. Vienas iš sargybinių, artimo kaimyno sūnus, pažino jį, praleido toliau be kliūčių. Prie būstinės vėl budėjo du sargybiniai, ginkluoti nuo aulinių batų iki viršugalvio. Milicijos viršininkas, storas, vidutinio ūgio vyras, su trumpo savo paties darbo cigarete dantyse, sutiko jį paspausdamas kietai ir trumpai ranką. Tigras dar vis laisvas? pradėjo Vanagas, atsilošdamas į sieną, iš kurios, kaip baltgalvių senių plaukai, blizgėjo išdžiūvusios samanos. Kas su juo bus, aš nežinau. Tai žvėris, kurio reik dieną naktį saugotis. Vanagas buvo jaunas, labai jaunas ir kiekvienam turinčiam su juo reikalų, nesudarydavo pavergiančio, stipraus, savo valią primetančio vyro vaizdo. Bet jis buvo savotiškas, kai užsispirdavo kam nors. Tada to mažo, baltaveidžio vyro nieks nepajėgtų iš kelio nustumti. Dar Karo Mokykloj, kurią jis baigė prieš pusę metų, Vanagą visi trumpai vadino kietakakčiu. Kulkosvaidžių šaudymo teorija nėjo jis sėdėjo ištisais sekmadieniais, ištisais laisvalaikiais prie konspektų ir dirbo. Mokyklą baigiant jis buvo geriausias teoretikas kulkosvaidininkas. Ir taip daug kur. Dabar gudrios, šviesios Vanago akys pasidarė siauros, mažutės ir žibančios. Aš girdėjau apie tą plėšrų lenkų partizanų vadą. Visi čia dejuoja... Ir turi pagrindo, sukdamas tarp pirštų naują cigaretę, patvirtino milicijos vadas. O ką jūs manote daryti? Vanago klausimas buvo aiškus. Na, pažiūrėsim. Dar dabar mes laikomės ir nepasiduodam. Sustiprėsim, aiškiau su jais susikirsim. Ir jūs neturite aiškių priemonių jau dabar tą tigrą padaryti nekenksmingą? Milicijos vadas skėstelėjo rankomis. Galvojame, keikiam jį, planuojam, bet... žmonių trūksta. Darbo kito yra. Vanagas prieš save matė lėtą vyrą, su labai gerais norais, gal būt, viduje, bet vistik neturintį ugningos, net nuotykiškos aistros sumedžioti tigrą, o neleisti jam šėlti ir siautėti. Aš būsiu čia dar kelias dienas. Noriu pasiūlyti savo pagelbą tos gaujos sulikvidavimui. Senasis švilptelėjo ir greit išleido dūmą. Jo akys sužibėjo ugnimi, kuri puikiai išreiškė jo vidų. O taip! Ta mintis yra pusė jo gyvenimo. Nušluot nuo žemės tigrą ir visus jo draugus. Bet vistik.. Dabar? Ką reiškia tas bet d a b a r?! Vanagas darėsi vis karštesnis. Ar mes neturime šautuvų ir šovinių? Granatų taip pat yra. Vyrų su tuo noru pakanka. O jei visko yra, ko reikia, kiek- 463

18 viena sugaišta diena, nauja viena ar kelios nieko dėtos aukos. Jų pasikalbėjimas buvo ilgas. Iš žemėlapio Vanagas sužinojo, kur yra gaujos lizdas. Už penkiolikos kilometru, miško apsuptas, vienu šonu raistu pridengtas buvo kaimas, kuriam po savo žygių ilsėdavosi tigras ir jo valdiniai. Tai buvęs milžiniškas vyras, beveik dviejų metrų aukščio, nepaprastai taikliai šaudęs, buvęs kelis kartus kliudytas, bet vis nepaprastai laimingai. Kartą jis su kariško šautuvo kulka šlaunyje nuėjo penkis kilometrus ir dar turėjęs vienas kautynes su sutiktais milicininkais. Priėjimas prie tigro guolio esąs labai sunkus. Mažas keliukas per mišką gerai saugojamas, o iš kitų pusių įžengti ten visai negalima. Jis saugus ir stiprus. Mes dar turime palaukti!... buvo vietinio savojo partizano žodžiai. Ne! Mes tai turime dabar padaryti, neatsileido karininkas. Ir tuoj dabar! Milicijos vadas pagaliau atidengė paskutinę kortą. Reikia žmonių, o aš ir tamsta nepajėgsime tikrai apsidirbti. Kiti vyrai, chm... šiaip ar taip, nors narsūs vyrai, bet... žinote, tai žygis labai neaiškus, teks lysti į raisto vidurį, turėti prieš save gerai apginkluotus, įsistiprinusius. Vanagas kiekviena minute darėsi vis labiau atkaklesnis. Tik dabar! Ir veiksmas staigus, kietas ir be nuolaidumo. Duosite ar ne man savo vyrų? Aš pereisiu ir tas neperžengiamas pelkes ir stversiu tigrui už gerklės. Vietinis žiūrėjo į mažą vyrą, į jo liepsnojančias akis, į lūpas, kurios mėtė tuos kietus, pilnus pasitikėjimo žodžius, į keturkampį, nedidelį jo smakrą, kuris dabar atrodė iškirstas iš akmenų. Kai jaunas ir mažas leitenantas pradėjo kalbą, viršininkas savo viduje pajuto užuojautą, net gailestį tam mažam vyrui, kuris jau buvo karininkas. Nors geras vyras, bet vistik, toks jaunis..." Bet dabar šis jaunas vyras pavirto kažkokiu neįveikiamu, kietu, savo vienu noru jau užburiančiu individu, kuris spinduliavo nedirbtinu geismu griebti tigrui už gerklės. Žmogus, kuris buvo vertintas pirmu žvilgsniu vienaip, pasirodė esąs kažkas tokio tikrai nepaprasto. Nenusilenkimas ir savo valios išreiškimas iki galo parodė, kad jis neveltui nešiojo karininko mundurą. Kalbėkite su vyrais. Jei surasite savanorių, aš su jumis. Padėtis dabar buvo kritiška. Kambarin susirinko laisvi nuo tarnybos partizanai milicininkai. Nė vieno jų tarpe nebuvo silpno fiziškai ar nepasitikinčio savimi. Tai buvo vyrai, nuolatinių pavojų užgrūdinti, lediniais veidais, ramūs dėl galimo likimo. Ir prieš šiuos, didžia dalimi individualistus, daugiausia savo nuomonę pripažįstančius atsistojo leitenantas. Jis buvo mažas. Apsiaustėlyje, kurio rankovės apdriskę ir išsikišusiais siū- lais, jis atrodė mažu, jaunu, kiekvienam eiliniam partizanui tik pusiau vertu, bet ir tai rimtiems karo žygiams silpnu vyru. Bet jaunojo širdyj noras sutriuškinti nekenčiamą priešą buvo per daug didelis, kad neatsispindėtų jo visoj pavyzoj ir veide. Jis buvo mažas, bet tiesus, kaip storiausio, audrų grūdinto ąžuolo kamienas. Jo veidas buvo smulkus, bet spindėjo kitus kaitinančiu karščiu. Jo rankos buvo smulkios, bet dabar suspaustais kumščiais atrodė galinčios vienu smūgiu žmogų nukirsti. Tai buvo jėga, kitų užvaldymas, visų abejojimų triuškinimas ir ėjimas pirmyn, nugalint kliūtis, didesnias turimoms pastangoms. Prieš būrį stovėjo vadas. Tikrasis vadas ir jis pasakė kietu, garsiu ir į jausmus įsmingančiu balsu: Aš noriu sunaikinti lenkų partizanų gaują ir jų prieglobstį. Kas eis su manimi? Vieną sekundę truko tyla. Klausymas buvo pastatytas žmogaus, iš kurio matėsi, kad ką jis pasiryžo, tą atliks. Ir kas liko atsakyti jums visiems, jei suprato, kad slaptai norėta kovos akimirka atėjo. Žmogus, su mistika, tikrojo vado galia juos jau turėjo ir galėjo ką norėjo daryti. * ** Pasienyje tigro istorija pasibaigė labai nesudėtingai ir paprastai. Lietingą naktį, milicijos būrys, vadovaujamas mažojo karininko, prasiskverbė per visus tuos nepereinamus miškus, puolė gaujos apgyvendintą kaimą, milžiniško ūgio, nepabauginamą piktąjį genijų jų vadą nukovė, amunicijos sandėlį išsprogdino, pačią gaują taip išsklaidė, kad ji niekad daugiau jau bendrai pasienyje veikti nesusirinko. D. karą prisiminus.1915 m. nugriauti Anykščių bažnyčios bokštai. 464

19 Nario mokestis Ramovei Š. m. Kardo" Nr. 15 infromuojama, kad visi Kauno įgulos karininkai, karo kapelionai ir kapelmeisteriai, nemoką mokesčio kar. dalies ramovei, remiantis š. m. visuotinio L. K. Ramovės susirinkimo nutarimu, turi mokėti L. K. Ramovei nario mokesčio 1,5%, o visi kiti karininkai, karo kapelionai ir kapelmeisteriai 1% gaunamos netto algos. Šis nutarimas praktiškai jau yra vykdomas. Metus žvilgsnį į šį nutarimą, gaunamas įspūdis, kad juo norėta išlyginti narių padėtis, išlaikant ramoves, tačiau nuodugniau panagrinėjus, tenka pastebėti, kad to tikslo išlyginimo vis-tiktai tuo pilnai nepasiekta. Gerai žinome, kad nemažas skaičius karininkų, gyvenančių provincijoje, jokiai kar. dalies Ramovei nepriklauso ir tuo pačiu jiems netenka prisidėti prie kar. dalių ramovių išlaikymo. Iš jų paminėtini: komendantūrų, įvairių sandėlių ir į provinciją dislokuotų įstaigų karininkai. Palyginę šių karininkų padėtį su Kaune gyvenančių ir nepriklausančių jokiai kar. dalies Ramovei karininkų padėtimi, prieiname išvadą, kad jų sąlygos veik visiškai vienodos. Gal būt, galima jų padėtį išskirti tuo, kad kauniečiai, gyvendami šalia L. K. Ramovės, turi teisę kai kada naudotis Ramovės teikiamais patogumais, o provincijos karininkai dėl didelio atstumo negali, tačiau gyvenimas rodo, kad ta teise nuolatos naudojasi tik nedidelis būrelis karininkų, o besinaudodami jie prisideda prie Ramovės išlaikymo netiesioginiu būdu: pagyvina prekių apyvartą. Todėl ir šiuos karininkus tenka taip pat vienodai traktuoti. Jeigu tuo nutarimu norėta gauti daugiau pajamų Ramovės reikalams, tai to nevisai pasiekta, nes, kaip anksčiau sakyta, yra provincijoje karininkų, kurie jokiai kar. dalies Ramovei nepriklauso, bet nario mokestis jiems nepadidintas; jie pilnai galėtų prisidėti prie kauniečių, mokančių didesnį nario mokestį, tuo būtų pasiektas pajamų padidinimas Ramovės reikalams. Pagaliau tenka pabrėžti, kad tuo nutarimu netik kad neišlyginta karininkų padėtis, bet kai kurie liko mažiau ar daugiau privilegijuoti. Šiam teigimui paryškinti, naudinga prisiminti kokius mokesčius moka karininkai ramovių išlaikymui: 1. provincijos karininkai, nemoką mokesčio kar. dalies Ramovei, moka nario mokesčio L. K. Ramovei 1%, 2. Kauno įgulos karininkai, nemoką mokesčio kar. dalies Ramovei, moka 1,5%, 3. karininkai, turintieji kar. dalies Ramovę, mokar. dalies ramovei, moka nario mokesčio L. K. Ramovei, 4. kai kurie dislokuotų dalinių karininkai, turį dalinio Ramovę, moka net trejopą mokestį, turį Ramovei, kar. dalies Ramovei ir L. K. Ramovei. Iš šių pavyzdžių aiškėja karininkų padėties nevienodumas, kuris, be abejo, taisytinas. Iš anksčiau pasakyto sektų išvada, kad, jei ne dabar, tai bent ateityje linkėtina L. K. Ramovės nario mokesčio normas persvarstyti ir jei jau būtų norima didesnį nario mokestį palikti karininkams, neturintiems kar. dalies Ramovės, tai tas pačias nario mokesčio normas reikėtų taikinti netik Kaune gyvenantiems, bet ir visiems kitiems Ramovės nariams, kurie kar. dalies Ramovei mokesčio nemoka. Šia prasme, atrodo, buvo pasisakęs ir š. m. visuotinis L. K. Ramovės susirinkimas. M REDAKTORIAMS PASIKEIČIANT Veik dvejus pastaruosius dvyliktuosius ir tryliktuosius mūsų korporacijos laikraščio gyvavimo metus mano redaguotas Kardas 44-tą kartą lanko savo skaitytojus. Tolimesnius Kardo numerius redaguos jau mjr. L. Zibavičius, kurį L. K. Ramovės Valdyba pakvietė Kardo redaktoriumi. Pasitraukdamas iš redaktoriaus pareigų ir atsisveikindamas su Kardo leidėjais, jaučiu savo malonią pareigą nuoširdžiai padėkoti kas kart vis gausėjančiai Kardo skaitytojų šeimai ir visiems gerbiamiems šio mūsų spaudos ginklo bendrabarbiams už vienokią ar kitokią paramą ir kilnias pastangas tobulinti ir remti vis ryškiau švytėjantį Kardą, kuris mūsų rankose turėtų būti gyvenimiškai aštrus, kaip tai diktuoja mums visiems tradicinis ginklo įteikimo obalsis: Be reikalo nepakelk be garbės nenuleisk!" Ne mano pareiga šiandien vertinti, kiek iki šiol pasistūmėjo Kardas užsibrėžtu savo pirmyn eigos keliu, nes patys skaitytojai geriausiai gali vertinti, kiek čia yra padaryta mūsų darbščių bendrabarbių ir visų buvusių redaktorių, kurių kiekvienas gali atvirai pasakyti: feci quod potui faciunt meliora potentes". Šiąja proga naujajam Redaktoriui linkiu geriausio pasisekimo šioje spaudos darbo dirvoje, kurioje jis mums nėra svetimas, nes jau eilę metų bendradarbiauja Karde. Plk. ltn. Sližys NAUJASIS KARDO REDAKTORIUS Majoras Liudas Zibavičius gimė 1895 m. lapkričio mėn. 28 d. Pocaičių kaime. Židikų valsčiaus, Mažeikių apskr. ūkininko lietuvio šeimoje. Nuo 1918 m. rudens ligi 1919 metų birželio mėn. buvo mokytoju Ruzgų pradžios mokykloje m. birželio mėnesį įstojo į kariuomenę ir paskirtas į 1-ą gusarų pulką. Tų pat metų liepos mėn. 31 d. stojo į Karo Mokyklą (II laidą), kurią baigęs, pakeltas į jaun. leitenanto laipsnį ir paskirtas į 3 pėst. D. L. K. Vytauto pulką, kuriame ėjo įvairias pareigas, (jau. kar., pulko kom.. rait. žv. v-ko, teismo rašt. ir kit.), 1924 m sausio mėn. 22 dieną paskirtas į Karo Aviaciją. Mokomoje eskadrilėje baigė aviacijos karininkų kursus ir 1925 m. paskirtas į 3 eskadrile karo lakūno pareigoms. Karo Aviacijoje, eidamas įvairias pareigas, tarnavo ligi 1932 m. spalių 10 dienos, kada buvo paskirtas krašto apsaugos ministro adjutantu, tas pareigas ir iki šiol tebeina m. lapkričio mėn. 24 d. pakeltas į aviacijos majoro laipsnį. Dabartiniu metu laisvu nuo tarnybos laiku lanko Vytauto Didžiojo Universiteto teisių fakulteto ekonomijos skyrių. Apdovanotas: D. L. K. Gedimino IV laips. ordinu, Lietuvos Neprik. medaliu ir Latvijos Respublikos Trijų Žvaigždžiu IV laipsnio ordinu. 465

20 Kelias atgal (Nuotrupos iš kariuomenės manevrų) Pilkame rūke skęstančiame lauke nuaidėjo trimitas. Jo garsą ištikimai pakartojo Nevėžio krantai, garsiai atliepė rudens tyloje paskendę miškai ir užliūliavo vasaros ilgesio apimti laukai... Kuopos vadas ranka nubraukė rasotą kaktą ir pakilo iš griovio, kuris, karo viešpačių valia, buvo tapęs jo kapu. Vyrai užsidėjo šalmus ir ėmė garsiai pasakoti nelemtas paskutines" gyvenimo valandėles... Ir kalbos, kalbos be galo. Laukais, dar tik besikeliančiais iš ryto prieblandos, pasipylė pilki, daug nemiego naktų išvarginti kariai ir ėmė traukti keliais, keleliais ten, kur iš kur buvo atėję... Einame jau 30-tąjį kilometrą, poilsio vieta jau čia pat. Tiesa, mūsų nelaukia nei išdabinta seklyčia, nei balti patalai, tačiau daržinė su ką tik iškultais šiaudais ir skaistaveidės kaimo dukros paslaptingas žvilgsnis, vainikuoja visus mūsų lūkesius. Kad dėl tų savo svajonių tektų apsivilti, mes netikime. Mūsų kuopos šaunusis leitenantas Liepinis tikisi dar ir alaus ąsotį sumedžioti apdulkėjusiai Bacho sielai nuplauti. Aš girdžiu, autoritetingai pareiškia jis, šluostydamas paskutinės mados akinius, kuliamos mašinos dūzgimą... Kuopos vadas reikšmingai nusišypso, mes visi spėjame, ką tasai provizorius, įvilktas į karinį mundirą, galvoja. Liepinis baigia savo pranašystę: Kur kulimas, ten ir alus... Leitenantas Baltėnas, iš profesijos Temidos tarnas, sutvirtina Liepinio viltį: Jei nebūtų, mes vistiek suieškotume... Praeiname Radviliškį, Kiekvienas iš mūsų pasipuošęs gėlėmis, kuriomis bus taip gausiai apdovanojo. Įvairiaspalviai jurginai, radastai supasi ant išvargusių vyrų krūtinių ir daina pakyla galinga kaip viesulas. Ji daužosi siaurose miestelio gatvėse, garsiai nuskamba laukais, kuriose prieš 20 metų liejosi geriausių mūsų sūnų kraujas už laisvės aušrą. Pagaliau mes esame kaime, kuriame nakvosime. Kokia maloni poilsio mintis po 30 km žygio!... Pareigūnai landžioja po daržines, sprendžia, kiek kuri pastogė priglaus išvargusių vyrų. Gi patys vyrai susėdę laukia, dalinasi įspūdžiais ir... apžiūrinėja kojas. Prieinu prie atsarginio Juodėno. Atėjo jis į pulką šypsodamasis, ir toji šypsena nė karto nenuslydo nuo jo veido. Nusiavęs kairįjį batą, jisai švilpauja: kai aš turėjau kaime mergelę"... Už pošalmio ir ui švarko kišenaitės užkišti kruvinai raudoni jurginai. Nutrynė? paklausiu priėjęs. Jisai plačiai šypsosi: Ne, pone leitenante... Pasilenkiu. Po kojos padu pamuštos dvi didelės pūslės, mažiukas pirštas taip giliai nugraužtas, jog aš stebiuos, kaip iki šiol jis įstengė žygiuoti. Liepiu pašaukti sanitarijos puskarininkį. Nueidamas dar kartą žvilgteriu į Juodėną. Jis spaudžia prie veido juodai raudoną jurginą ir laimingiausiu veidu galvoja apie mergaitę, padovanojusią jam gėlę. Kai rytą kuopa išsirikiavo žygin, Juodėnas buvo savo vietoje. * Jau trečia diena kai žygiuojame. Gera tai gera šiauduose miegoti, vieną, kitą alaus ąsotį ištuštinti ar, armonikai klykiant, apsisukti su stamantria kaimo dukra, bet vis ne namie... Pagundiškos mintys ir namų ilgesys ėmė braidžioti po mūsų atsargos karininkų krūtines. Kuopos vadas, palikęs namuose šiltą židinį, irgi leido kovoti tėvynės meilei su namų svajonėmis, aiškiai pritardamas pirmajam jausmui, tik mes nieko netroškome, nieko namie nepalikę, niekieno nelaukiami; norėjome, kad niekada nepasibaigtų tasai klajokliškas gyvenimas kasdien su naujais laukais, žmonėmis ir... naujomis viltimis. Batalionas išžygiuoja po 3-jų valandų. Saulėtas rytas, mes jau senai pavalgę ir galvojame, ką čia reikėtų prasimanyti. Aplankykime kuopų vadų ramovę", kur apsistojo 9-ta kuopa? 9-tos kuopos vadas per visą mūsų kelionės laiką, Dievo įkvėptas ar nujautimo vedinas, visada apsistodavo ten, kur yra mokytoja, gera lova ir alaus. Jei kas netyčia jam prasitardavo, kad miegojo ant šieno, jisai juokdavosi iki apalpimo: Rado kuo girtis!.. Aš miegojau pūkuose! Ir kokioje kaimynystėje! Už lentelių sienos cenzuota mokytoja! Supranti cenzuota!.. Ir todėl visi kuopų vadai renkasi pas jį pasiguosti, civilizuoto pasaulio pulso pajusti. Šį kartą ir kpt. Drugiui nepavyko rasti nei mokytojos, nei alaus, nei pagaliau, patogios lovos. Randame jį beviltingai nusiminusi, keikiantį visą pasaulį, kad taip ilgai nežygiuojama iš tos prakeiktai nykios vietos. Žygiuotų dabar ir gana... Koksai čia poilsis, geriau naujoje vietoje ilgiau pabūtų! Nesuprantu aš tos vadovybės! Pamanykite, dar 3 valandas laukti, paleis vidurius iš nuobodumo!.. Visi tyli. 8-tos kuopos vadas, didelis dvasinės ir medžiaginės tvarkos mėgėjas, svajingai žiūri į liūdnai taksiantį ant pajuodusios sienos Schwarzwaldo palikuonį ir rodantį valandas tokias, kokios jam ateina senatvės iškvaršinton galvon. Įeina šeimininkė. Ji bailiai žvalgosi tiek vyrų ir dar uniformuotų. Na, ką motin, dziegorius blogai eina! užpuola 8-tos kuopos vadas. Ai, ponas, ėjo, gerai ėjo, dar tekėdama prieš vainą" atsinešiau. Pakol buvo gyvas amžinatalsis Izidorius, tai minutė minutei eidavo... Netingėdavo jisai prieš šventes jo ratukus karasinu" patepti, vogas" čysto" smėlio pripildavo. O dabar nėra kas prižiūri. Va, taksi tik dėl linksmumo! Kpt. Drugys stipriai sugriebia kumščiu už nosies galo, jisai visada taip daro, kai jo galvon užklysta išganinga mintis. Žinote, vyrai, pataisykime laikrodį! Laikas bematant praeis! Visi, kaip susitarę, nusivelka švarkus, o kpt. Drugys, norėdamas pabrėžti savo autoritetą būsimuose veiksmuose, dar pasiraito ir rankoves. Schwarzwaldo palikuonis nukabinamas nuo sienos ir operacija prasideda. Palaipsniui jisai išnarstomas, visi ratukai sutepami Nivea kremu (esą tai geriau, negu žibalas), į svarsčius pripilama naujo smėlio, ciferblato skaitlinės naujai nudažomos... Darbas verda, kaip katile. Pagaliau laikrodis vėl savo vietoje. Kulkosvaidžių kuopos vadas iškilmingai judina su steku švytuoklę ir senam vokiečių žemės ainiui turi pradėti plakti atnaujinta širdis. Deja, švytuoklė suplaka porą kartų ir vėl mirtina tyla. O toji tyla kpt. Drugiui peilis po kaklu. Jis pasistoja ant stalo ir plunksna dilgina mechanizmo ratukus, bet laikrodis ne arklys, nesijaudina. Lauke nuaidi trimitas. Ženklas pasiruošti žygiui. Nei vienas laikrodininkų" jo negirdi. Du kuopų vadai tempia už svarsčių, kulkosvaidžių kuopos vadas žydišku užsispyrimu judina švytuoklę, kpt. Drugys vis dar nenustoja tikėjęs taukuotos plunksnos stebuklingumui ir nori dilginimu priversti prabilti laikrodį, nors dėl linksmumo... Bet viskas veltui. Viskas, net ir klasiški prieškarinės Rusijos keiksmai, kurios, kaipo paskutinę priemonę, apyvarton paleido 7- tos kuopos vadas. Laikrodis nu-tylo ir gal amžinai... Išžygiuojame... Per pirmą poilsį kpt. Drugys atbėga prie mūsų kuopos. Žinai, brol, sako jis uždusęs mūsų kuopos vadui, štai ką aš aptikau kišenėje! Ratukas, kaip matai, ne iš mažųjų, ko norėti, kad laikrodis eitų! Ir kaip aš nepastebėjau! Bet ką padaryti, juk dabar negrįši! Velnias pakusino mums tą laikrodį kybinti!.. 466

21 BIRUTININKIŲ SUVAŽIAVIMAS Per vasarą pasilsėjusios, karininkų šeimų moterys vėl imasi organizuoto darbo. Kadangi kiekvieną darbą galima daug sėkmingiau atlikti tik turint patyrimo, o patyrimą sudaro vienaip ar kitaip jau atlikti darbai, tai ir birutininkės po vasaros poilsio pirmiausia apžvelgė savo praeitų metų darbus ir, kaip matysime toliau, nustatė gaires ateities veikimui. Visa tai jos atliko savo draugijos skyrių atstovių suvažiavime, kuris įvyko š. m. spalių 3 d. Džiugu buvo stebėti, kaip į gražiąją Lietuvos Karininkų Ramovės Vytauto Seklyčią rinkosi mūsų karininkų šeimų moterų atstovės. Iš tos seklyčios, lyg iš kokios šventovės, sienų dvelkė į jas mūsų senovės karžygio Vytauto Didžiojo žygiai, jo kovos ir laimėjimai. O juk Vytautas buvo sūnus Birutės, kurios vardą šiandieną nešioja karininkų šeimų moterų draugija. Atstovės rinkosi ne pobūviui, ne tuštiems plepalams (joms tai dažnai visai nepamatuotai užmetama), bet rimtam kultūriniam darbui. Didinga seklyčios aplinkuma skatino visas susikaupti ir visu rimtumu apsvarstyti suvažiavimo darbotvarkę. Į suvažiavimą iš visų kampų susirinko arti šimto atstovių ir draugijos narių. Tarp kuklių tamsių aprėdų ryškiai skyrėsi daugelis atstovių, atvykusių tautiškais drabužiais. Jų tulpėmis raštuotos priejuostės ir margaspalviai kaspinai bylojo, kad lietuvė moteris nuo amžių buvo ir dabar tebėra didelė savojo meno gerbėja ir tautinės kultūros saugotoja. Suvažiavimą atidarė Centro Valdybos pirmininkė p. Černienė. Ji pasveikino suvažiavimo dalyves ir perdavė draugijos Garbės Pirmininkės ponios S. Smetonienės linkėjimus suvažiavimui, kuriame ji pati dėl susidėjusių aplinkybių negalėjo dalyvauti. Audringu rankų plojimu suvažiavimas padėkojo už tuos linkėjimus ir, reikšdamas savo pagarbą bei padėką už nuolatinę birutininkių organizacijos globą, nusiuntė savo Garbės Pirmininkei nuoširdžiausių sveikinimų. Telegramomis buvo pasveikinti Lietuvos Karininkų Ramovės pirmininkas b. generolas Vitkauskas ir draugijos garbės narys b. generolas Nagius-Nagevičius. Suvažiavimui pirmininkavo p. Namajuškienė, kuri sklandžiai vedė visą susirinkimą. Iš Centro Valdybos bei Kariams Ligoniams Globoti Sekcijos pirmininkių ir visų aštuoniolikos skyrių atstovių pranešimų matėsi, kaip sumaniai ir energingai mūsų organizacija dirba kultūrinėje, visuomeninėje ir krašto gynimo dirvoje. Skyriai steigia bibliotekas, prenumeruoja periodinius leidinius, įvairiomis temomis ruošia paskaitas, organizuoja kursus, lanko sergančius karius ir teikia jiems literatūros, o švenčių progomis organizuoja sanatorijose bei ligoninėse koncertus ir pan. Be Ginklų Fondo, savo lėšomis remia ir labdaringas organizacijas ir kartkartėmis betarpiškai sušelpia biednuomenės vaikučius. Po pranešimų Centro Valdyba patiekė suvažiavimui platų ateities darbų planą, kurį suvažiavimas patvirtino. Tame plane nusakyti uždaviniai ir priemonės jiems vykdyti karinėje, kultūrinėje bei visuomeninėje ir šeimos srityse. Suvažiavimas parodė, kad birutininkių organizacija sparčiai stiprėja, auga ir kasmet sėkmingiau varo plačią kultūrinio darbo vagą. Kas metai atsiranda vis daugiau moterų su plačia iniciatyva, stipria energija ir ryškiais visuomeninio darbo gabumais. Pati organiza- cija iš mažos moterų saujelės išaugo į gausią devyniolikos skyrių organizaciją, turinčią daugiau kaip šešis šimtus narių. Jei ir toliau taip bus vystomas birutininkių pradėtasis darbas, tai greitu laiku šalia mūsų kariuomenės atsistos rimta jos talkininkė K. Birutės Karininkų Šeimų Moterų Draugija. Suvažiavimą sveikino ir linkėjo sėkmingo darbo Lietuvos Karininkų Ramovės Valdybos atstovas gen. št. plk. Dulksnys. Į Centro Valdybą, visoms buvusioms narėms atsisakius, išrinktos šios ponios: Grigaliūnienė, Daukšienė, Vėbrienė, Puodžiūnienė ir Andriūnienė. KLAIDA AR PASITYČIOJIMAS? Šiomis dienomis viename Ekonominės Karių Bendrovės centrinės krautuvės lange pasirodė gražiai išdėstytų suknelių, skrybėlaičių ir kitokių moterų papuošalų. Šitas prekylangis tuojau patraukė daugelio lietuvių moterų dėmesį. Jos džiaugėsi, kad čia tai jau tikrai bus savas, lietuviškas salionas: juk karininkų kooperatyvas jį įsteigė! Aš taip pat nudžiugau ir ar antrą po tos naujienos pasirodymo dieną užsukau į naująjį salioną. Nusibodo jau iki šiol skrybėlaičių reikalais su svetimtautėmis rokuotis, tai kaipgi savąjį aplenksi. Labas vakaras sakau įėjusi? Zdrastvuite. Čto vam ugodno? įprastai atsakė man ten buvusi ponia. Aš apstulbau ir nieko nesakydama žiūrėjau į ją. Matyt, labai ryškus buvo mano nustebimas, nes ponia modistė nuo rusiškos peršoko į vokišką, pagaliau į latvišką kalbą, bet lietuviškai nei bumpt! Tai ponia nekalbi lietuviškai? Trijų svetimų kalbų žargonu mes nesusikalbėsime, pasakiau ir pasukau durų link. Tada ponia šūktelėjo rusiškai ir prieš mane atsistojo mergička, kuri akiplėšišku tonu paklausė: Ko Jums reikia? Pasakyk savo poniai, kad man reikia skrybėlaitės, tačiau aš ją tik tada pas Jus pirksiu, kai pati ponia mokės mūsų kalbą. Ja zdies tolko dvie nėdėli ėmė aiškintis ponia. Išėjau. Kaž kokia karti nuosėda apgulė širdį. Argi kitaip jau ir būti negali? Argi tie, kuriems rūpėjo čia, karių bendrovėje, įsteigti šį salioną, nebegalėjo surasti lietuvės arba bent jau lietuviškai mokančios? Kai ispanai, atradę Ameriką, nesirūpino čiabuvių kalbos pramokti, kad italai dėl etiopų kalbos perdaug galvos nesuka suprantama: jie užkariautojai. Jų šautuvas ir kardas už juos kalbėjo. Jie savo kultūrą atsilikėliams nešė ant kardo smaigalio... Bet kad patys mūsų B-vės valdytojai importuotų tokius kultūrintojus", kurie drįsta mindžioti mūsų kilniausius jausmus, tai gali būti tik skaudus apsirikimas arba piktas pasityčiojimas. Mano išmanymu, nei v i e n a b i r u t i n i n k ė neturi pirkti mažiausio daiktelio šiame s a 1 i o n e, kol toji importuotoji ponia nemokės su mumis kalbėti gražia mūsų gimtąja kalba. Birutininkė KAUNO SKYRIAUS BIRUTININKIŲ SUSIRINKIMAS Spalių 6 d. įvyko K. Birutės K. Š. M. D-jos Kauno skyriaus visuotinas metinis susirinkimas, kurs išklausė valdybos ir revizijos komisijos pranešimų, priėmė pereitų metų apyskaitą ir ateinančių metų sąmatą ir darbų planą. Susirinkimui pirmininkavo p. S. Oželienė. Ponia Černienė painformavo susirinkusias ponias apie neseniai praėjusį metinį birutiinnikų suvažiavimą ir jo nutarimus. Į naują Kauno skyriaus valdybą išrinktos šios ponios birutininkės: M. Berentienė, Gurevičienė, Janulaitienė, Michelevičienė ir Šepetienė. 467

22 AUKŠTOSIOS VYTAUTO DIDŽIOJO KARO MOKYKLOS ĮSTATYMAS SEIME Spalių mėn. 11 d. teismas pradėjo svarstyti Aukštosios Vytauto Didžiojo Karo Mokyklos įstatymo projektą. Jį referavo einąs krašto apsaugos ministro pareigas b. gen. Raštikis. Šia proga ministras pasakė ilgą kalbą, kurioje apžvelgė mūsų karininkų parengimą, nurodė Aukštosios Karo Mokyklos reikalingumą ir konstatavo, kad tokia mokykla Vytauto Didžiojo Karininkų Kursų vardų veikia jau eilę metų ir dėl to dabar belieka tą įteisinti. Atstovui A. Merkiui dėl įstatymo projekto padarius kai kurių redakcinių pastabų, ir ministrui b. gen. Raštikiui sutikus, Seimas šio įstatymo projektą perdavė komisijai, į kurią išrinkti Seimo nariai: ats. b. gen. Čaplikas, ats. plk. Merkys ir Pr. Barkauskas. VYČIO KRYŽIAUS ORDINO TARYBOS POSĖDIS Spalių 18 d. Kariuomenės Štabe šaukiamas Vyčio Kryžiaus ordino tarybos posėdis, kurs svarstys reikalingumą apdovanoti pristatytus asmenis Vyčio Kryžiaus ordinu. Šiai tarybai pirmininkauja d. gen. Adamkavičius. RUOŠIAMAS KŪRĖJŲ SAVANORIŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO PROJEKTAS Seimo Peticijų komisijos iniciatyva jau baigiamas ruošti kūrėjų savanorių įstatymo pakeitimo projektas. Ligi šiol kūrėjų savanorių apdovanojimas medaliais yra nustatytas Lietuvos ordinų, medalių ir kitų pasižym. ženklų įstatyme, o kūrėjų savanorių medalio teikiamos savanoriams teisės aptartos visoj eilėj kitų įstatymų, būtent, Žemės Ref. ir kituose įstatymuose. Naujame įstatymo projekte sutrauktos bendrai visos savanorių teisės, kurias teikia kūrėjo savanorio medalis. UNIVERSITETE PRADĖTA DĖSTYTI KARINIS RENGIMAS Spalių 5 d. Vytauto Didžiojo Universiteto I-jų rūmų salėje prasidėjo karinio parengimo paskaitos studentams. Šių metų rudenį įstoję į humanitarinių mokslų fakultetą naujieji studentai turės išklausyti 4 valandų karinio parengimo kursą. Klausyti turės vyrai ir moterys įprasta studijų tvarka: gauti įskaitus ir išlaikyti egzaminus. Paskaitas skaito gen. št. mjr. V. Bulvičius. Paskaitų klauso ir kitų fakultetų klausytojai su dideliu susidomėjimu. Valstybės karinio rengimo progamoje numatytos tokių ciklų paskaitos: pagrindiniai kovos už būvį dėsniai, ginklų tobulėjimo dėsniai, mažųjų valstybių karinis saugumas, totalinis karas ir jo sritys, ginkluotos jėgos, karų patyrimai nuo 1914 metų, numatomas būsimojo karo bendrasis vaizdas, Lietuva būsimame kare, ginkluotųjų jėgų rengimas karui, ekonominis karas ir visuomenės vaidmuo rengiant valstybę karui. VYČIO KRYŽIAUS KAVALIERIŲ ŽINIAI Kariuomenės vadas kviečia visus Vyčio Kryžiaus ordino ir Vyčio Kryžiaus kavalierius, kaip kariuomenės svečius, dalyvauti Kaune jos 20 metų sukaktuvinėje šventėje š. m. lapkričio 23 dieną. Vyčio Kryžiaus kavalieriai šventės laiku bus aprūpinami nemokama nakvyne ir maistu. Kelionė bus žymiai atpiginta. Visi norintieji dalyvauti kariuomenės iškilmėse Vyčio Kryžiaus kavalieriai prašomi neatidėliojamai ligi lapkričio 5 d. užsirašyti vietos komendantūrose arba asmeniškai arba raštu. Smulkesnių nurodymų ir informacijų bus duota vėliau. Vyčio Kryžiaus Ordino Taryba. NAUJAS VOKIETIJOS KARO ATAŠĖ LIETUVAI Spalių 3 d. 17 val. naujai akredituotas Vokietijos karo atašė Lietuvai gen. štabo plk. ltn. Justas padėjo vainiką prie Nežinomojo Kareivio kapo. Šiose iškilmėse dalyvavo Karo Muziejaus viršininkas b. gen. Nagius ir Kariuomenės Štabo II skyriaus viršininkas gen. št. plk. Dulksnys. Svetys taip pat pasirašė garbės svečių knygoje. PAMINKLAS A.A. NARSIAM KARININKUI JUOZUI ANDRIŪNUI Žuvusiam Lietuvos Nepriklausomybės kovose su lenkais ties Giedraičiais karininkui Juozui Andriūnui Antazavėje pastatytas paminklas. Spalių 9 d. įvyko paminklo šventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo žuvusiojo broliai ir jo ginklo draugai karininkai. Prieš šias iškilmes vietos šauliai gražiai atremontavo savo salę, kurioje įmūryta marmurinė lenta su žuvusiųjų antazaviškių vardais ir pavardėmis. NEPRIKAUSOMYBĖS KOVŲ DIDVYRIŲ GIMINĖS GAVO PAŠALPOS Ministrų Taryba patenkino Nepriklausomybės kovų didvyrio karininko Juozapavičiaus sesers Babušienės prašymą nubraukti Lt skolos, kuri buvo užtraukta ūkio reikalams. Ministrų Taryba taip pat nutarė suteikti Lt pašalpą pirmo žuvusiojo kareivio Lukšio motinai Lukšienei, kuri taipogi buvo įteikusi Tarybai atitinkamą prašymą. AMERIKOS LIETUVIS PAKELTAS I PULKININKO LAIPSNI J. Amerikos Valstybių karo laivyne tarnauja nemaža ir lietuvių. Vienas jūros kpt. J. Andriulis praėjusį mėn. pakeltas į pulkininko laipsnį. Jis karo laivyne ištarnavo jau apie 30 metų ir yra apiplaukiojęs beveik visą pasaulį. Amerikos lietuvių spauda šiuo įvykiu džiaugiasi, tardama, kad tai pirmas lietuvis JAV karo laivyne, gavęs tokį aukštą laipsnį. BAIGIAMAS ĮRENGTI ŽUVUSIŲJŲ SKYRIUS KARO MUZIEJUJE Karo Muziejuje sparčiai vykdomi Žuvusiųjų skyriaus įrengimo darbai. Visas skyrius išklotas marmuru, o lentose surašomos Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų pavardės. Visur išklota juodu marmuru, tik tarp aštuonių kolonų esančios lentos su žuvusiųjų vardais yra baltos. Ant kiekvienos kolonos bus iškabinta auksinis vytis, o tarpuose tarp lentų Vyčio Kryžius. Skyriaus gale pastatytas baltas kryžius, kuris simbolizuoja dėl gimtosios žemės žuvusiųjų pasiaukojimą. Kryžiaus viršuje aukso raidėmis įrašyta metai, kuriais vyko kovos dėl nepriklausomybės. Prieš kiekvieną lentą, kurioje bus surašytos žuvusiųjų pavardės, kabės auksinės spalvos lampionas, kurs švies mėlsva šviesa. Taip pat skyriaus grindys bus išklotos mėlsvos spalvos kilimais. Lentose bus surašytos visų nepriklausomybės kovose dalyvavusių kariuomenės daliniu žuvusių karių pavardės, partizanų šaulių, atskiro Vytauto Didžiojo bataliono Sibire ir komendantūrų (Kauno, Alytaus, Vilniaus, Seinų ir kt.). Žuvusiųjų skyriaus įrengimo darbai tikimasi šiemet baigti iki Kariuomenės šventės. Per Kariuomenės šventės iškilmes, lapkričio 23 d., Karo Muziejaus sodelyje bus atidengti gen. Žukausko ir VI. Putvinskio paminklai. PENKTOS K. MOKYKOS LAIDOS SUVAŽIAVIMAS Spalių 15 d. V-ją Karo Mokyklos laidą baigusieji karininkai rengia suvažiavimą. Einąs krašto apsaugos ministro pareigas kariuomenės vadas šiam reikalui davė savo sutikimą ir leido vykstantiems į šį suvažiavimą ir atgal karininkams išduoti karinius bilietus. 468

23 DĖL ŽUVUSIŲJŲ PAGERBIMO PRIE NEŽINOMO KAREIVIO KAPO Lietuvių tauta nepamiršo savo žuvusiųjų sūnų nuopelnų Tėvynei ir jiems pagerbti tautos šventovėje Karo Muziejuje įsteigė Nežinomo Kareivio kapą, prie kurio kas vakaras su tam tikromis apeigomis atliekamas už Lietuvos laisvę žuvusiųjų pagerbimas. Šių apeigų pažiūrėti ir žuvusius pagerbti j Karo Muziejų susirenka minios žmonių. Šios kasdieninės apeigos mūsų tautoje virto tradicija, kuri yra viena iš gražiausių ir įspūdingiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Tą nekartą teko girdėti iš svetimtaučių, dalyvavusių šiose apeigose. Tačiau labai gaila, kad šias reikšmingas apeigas temdo Duonelaičio g-je vežimų ratų tarškėjimas ar beskubančio biznieriaus automobilio birbimas tuo momentu, kada prie Nežinomo Kareivio kapo vyksta žuvusiųjų pagerbimas. Ar tai yra suderinta su visais įspūdingais momentais, kada bokšte pasigirsta trimitas ir iš ten pasirodo Radviliškio, Širvintų, Giedraičių kovų dalyviai, kurie artinasi prie Nežinomo Kareivio kapo atiduoti pagarbą savo žuvusiems draugams?! Tuo momentu, kada žuvusieji gerbiami ginklu ir orkestras groja Marija, Marija", kiekvieno lietuvio vaizduotėje praslenka Alytaus, Kėdainių, Ralviliškio, Širvintų, Giedraičių kovų vaizdai; Juozapavičius, Lukšys, Eimutis ir tūkstančiai kitų. garbingai paguldžiusių savo galvas dėl Tėvynės. Pačiu susikaupimo momentu anapus tvoros pasigirsta automobilio ausį rėžiąs signalas, kuris nutraukia visą vaizduotės giją ir kiekvieną mintyje priverčiai išsiblaškyti. Jeigu sugebėjom sukurti tokias gražias ir įspūdingas apeigas, kurios sujaudina ne tik lietuvį, bet ir svetimtautį, tai jos turėtų būti be mažiausių priekaištų. Šis gi minėtas reiškinys temdo šių apeigų reikšmę ir jose dalyvaujantį neleistinai erzina. Argi mes šioje šventovėje kiekvieną vakarą tam renkamės, kad kas nors trukdytų mūsų šventas susikaupimo minutes?! Manau, kad ši reiškinį jau laikas būtų tvarkyti. Tiesa, teko girdėti, kad šiuo reikalu buvo kreiptasi į Vidaus Reikalų Ministeriją, tačiau gautas neigiamas atsakymas. Manau, kad šis klausimas nėra vienos ar kitos ministerijos reikalas, bet visos mūsų tautos reikalas. A. G. VIETOJ IŠLEISTUVIŲ AUKA GINKLŲ FONDUI 1937 metų ligi šio laiko 3-čio dragūno G. V. pulko karininkų šeimai teko atsisveikinti su keliais to pulko karininkais, vieni perkelti į kitas kariuomenės dalis, kiti išėjo į atsargą. Jiems, priešingai papročiui, nebuvo daroma jokių išleistuvių, bet, turint prieš akis tokius neramius laikus, visuotinio pulko karininkų su sirinkimo nutarimu, išleistuvėms skirta 500 litų suma įnešta į Ginklų Fondą, kad tuo sustiprintume mūsų ginklo pajėgą. A. G. ATSARGOS KARININKAI APLANKĖ KOVŲ VIETAS Spalių 2 d. kelios dešimtys Kauno skyriaus atsarg. karininkų aplankė Giedraičių-Širvintų kovų vietas. Ukmergės kapuose atsargos karininkai pagerbė žuvusius karius. Vėliau buvo aplankytos Želvos, Pusnės, Bekupių ir kit. žymesnės kovų vietos. Želvoje ant žuvusių kapų ir Giedraičiuose prie paminklo buvo uždėta gyvų gėlių. Kovų vietose paaiškinimus darė tų kovų dalyvis mjr. Ališauskas, Šias vietas aplankė ir karo istorijos dalies vedėjas plk. ltn. V. Steponaitis. PENSIJŲ FONDO REIKALAI Išaiškinta, kad nustatytas tarnaujantiems Linkaičių rajone asmenims 10% pagrindinės algos priedas nelaikomas pensijų atžvilgiu pagrindinės algos dalimi ir iš to priedo išlaikymų į pensijų fondą daryti nereikia. Krašto apsaugos ministras savo teises, numatytas Karių pensijų įstatymu ir jam vykdyti taisyklėmis, tik- rinant karo invalidų sveikatą, o taip pat teises tikrinti pensininkų kario tėvų medžiaginę būklę, pavedė Karių Pensijų komisijai. Pakartotinai paduodami pensijų ar pašalpų reikalu prašymai skundų tvarka Ministrų Tarybos išspręstose bylose, jei prie jų nepridėta naujų duomenų, nesvarstomi, ir Pensijų skyriaus jie grąžinami prašytojui. PAKILO DUJOKAUKĖS KAINA Ekonominė Karių B-vė savo krautuvėje dujokaukes seniau pardavinėjo po 27 Lt, o dabar jas pardavinėja po 30 Lt. Kaina pakelta todėl, kad, užperkant paskutinę partiją dujokaukių, reikėjo už jas mokėti 3 Lt brangiau. L A I S V A S Ž O D I S ORIGINALUMAS AR NETIKSLUMAS? Malonu stebėti darbus, puošiant kiekvieną įgulos kampelį Lietuvos nepriklausomybės 20-ties metų sukakties proga. Pasipuošė karių rajonai: gėlėm sužydo, medžiais sužaliavo, nauji paminkliniai pastatai išdygo. Visa tai tik džiuginantis reiškinys. Bet tarp viso to atsirado ir klaidų, kurios vengtinos ateityje. Bet kodėl įvairiems dekoravimams nedaromi specialūs planai. Atrodo, lyg visi papuošimo darbai teturi tik laikinį pobūdį. Tokios mintys ateina galvon žvelgiant į I-jo gusarų L. D. Etm. K. Jonušo Radvilos pulko kareivinių pastato išdekoravimą. Sustoji prieš įvairias dekoracijas, žvelgi giliu klausimu mintyse kas čia? Ne tik meno atžvilgiu nesukelia pasigerėjimo išmetyti įvairaus formato spalvoti piešiniai ar mozaikos darbai, bet ir iš viso ar tinka tuo būdu puošti šalto, modernaus stiliaus pastatą? Niekas nepraeina nepasigėrėjęs ir ilgesniam laikui nesustabdęs žvilgsnio į gražiai sužaliavusias medžių alėjas, į gėlynus ir išbarstytus baltu smėliu rajono takelius, bet, sustojęs prieš šiuos naujai atisradusius paveikslus, nustemba, o karštesnio temperamento žmogus ir garsiai išreiškia savo nuostabą. Gal tiktų tokiais piešiniais dekoruoti meno muziejų išorę, teatrų bet tik jau ne kareivinių. Gražu pakabinti keletą ar kelioliką paveikslų: skaityklose, muzikos kambariuos ar pan., galima ir sienas vaizdingais piešiniais išdekoruoti ir to jau visiškai pakanka, bet taip ryškiai ir tiesiog rėkiančiai tepti pilkojo cemento išorinę pastato pusę tai jau netinka. Žvelgdamas į žirgą (to paties pulko rajone), skulptoriaus puikiai nulipdytą, kiekvienas karys supras jo gilią reikšmę, supras savo pulko simboliškąjį ženklą, o žvelgdamas į tuos piešinius, kurių reikšmės, paaiškinimo neperskaitęs, niekaip nesupras net nesigilins. Nemaža teko matyti ir svetimų kraštų kariuomenių pastatų bet tokio piešiniais dekoravimo niekur, o niekur neužtikau. Iš tolo pamatęs, jauti karišką dvasią: stiprybę ir jėgą. Iki smulkmenų švara, išdabinta gausiais gėlynais, dekoratyviniais medžiais, išrikiuotos kelios patrankos, kokia nors reikšminga garsaus vado ar šiaip žinomo ir garbingo asmens skulptūra, paminklas ir tai jau gyvai kalba, be paaiškinimų, tiek kariui, tiek civiliniam praeiviui, kad čia gyvena ir mokos šalies gynėjai. Džiaugiuos, išgirdusi karių dainas, džiaugiuos matydama drausmingai puikiai žengiančius dalinius. Visas gėles iš darželio išskyniau iš manevrų grįžtantiems kariams ir su džiaugsmu, su meile ne tik juos, bet ir žirgus padabinau karys juk mano brolis, mano Tėvynės gynėjas ir todėl norisi, kad kiekvienas jų darbas ir triūsas būtų kuo puikiausiai atliktas, kuo daugiau atneštų naudos ir pasigerėjimo. Tiesiog sunku žvelgti į netikslumus, gal teisingiau tarus į keistumus. Viktorija Milaševičiūtė 469

24 ČEKOSLOVAKIJA Gen. Syrovio įsakymas Eltos pranešimu, spalių 7 d. generolas Syrovys paskelbė tokį įsakymą kariuomenei: Kariai, Mūsų tautą prislėgė gilaus gėdulo dienos. Mūsų valstybė išdraskoma. Vyriausybė pasiryžo lojaliai pildyti Miuncheno konvenciją, kad būtų galima bent išgelbėti teritorijos likučius ir juose sukurti sąlygas naujam gyvenimui. Tad išsižadėkime visų kaltinimų, ginčų, komentarų ir projektų, net geromis intencijomis sudarytų, ir sukoncentruokime visas savo pastangas ir gerą valią palaikyti tiems, kurie yra pašaukti valstybės atstatyti. Momentas reikalauja, kad pašvęstume visas savo jėgas saugumui naujoms sienoms ir ramybei ir tvarkai krašto viduje patikrinti. Neužmirškime, kad jei pasiduosime netvarkai ir suirutei, suteiksime motyvą dar žiauresniam įsikišimui. Nieko daugiau nelieka kaip tik susitaikinti su likimu ir atlikti savo pareigą. Mūsų deviza yra tvarka ir drausmė. Pavojuje atsidūrusi tėvynė to reikalauja". ESTIJA Naujas karo laivyno vadas Estijos prezidentui įsakius, ligšiolinis estų karo laivyno vadas jūrų kpt. Grenzas, pasiekęs išsitarnavimo amžių, nuo lapkričio 1 dienos iš aktyvios karo tarnybos išeina. Jo vietoje karo laivyno vadu paskirtas jūros kapitonas Merė, kuris iki šiol buvo karo laivyno štabo viršininkas. Štabo viršininku paskirtas ligšiolinis laivyno divizijos viršininkas jūros kapitonas Linnustė. Naujuoju tankų pulko vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Remmelis. LENKIJA LOPP sukaktuvės Spalių mėn. pradžioje Lenkijoje buvo paminėtos priešlėktuvinės ir priešdujinės apsaugos lygos l5-metų įsteigimo sukaktuvės. Ta proga išleista daugiau kaip 300 puslapių knyga Piętnastolecie LOPP". Organizacija gerokai išaugo m. joje buvo narių, 1930 m , 1935 m , 1937 m. jau Dabar laikraščiai tikisi, kad paskutiniai įvykiai Lenkijoje ir jos pasisekimas čekoslovakų konflikte galįs pakelti narių skaičių net iki žmonių. Gerokai auga ir organizacijos lėšos: 1925 m. LOPP turėjo apie 3,2 milijonus zlotų pajamų, 1928 m. jau apie 5,3 milijonų, 1934 m. 6 milijonus, o 1937 m. net apie 9,8 milijonų zlotų. XI tarptautinės automobilių lenktynės Šiemet vasarą Lenkijos automobilių klubas surengė XI tarptautines automobilių lenktynes. Lenktynes pradėjo 62 automobiliai, baigė 49. Kelias buvo padalintas į 6 etapus, iš jų vienas kalnuose. Bendras kelio ilgis apie 3800 km. Lenktynėse dalyvavo 51% Vokietijos fabrikų gamybos mašinų, 17% Lenkijos, 11% Italijos, 10% Ž. Amerikos J. Valstybių, 6% Čekoslovakijos, 5% Prancūzijos. Iš Vokietijos dalyvavo 12 firmų, buvo išstatyta 16 tipų automašinų, Amerikos 3 ir 3, Italijos 2 ir 3, Čeko slovakijos 2 ir 2, Lenkijos 1 ir 2. Prancūzijos 1 ir 1. Przegląd Wojsk Pancernych" (Nr. 9) teigiamai įvertina lenkų gamybos Łazik'o" tipo automobilį. Šio tipo automobiliai veikė gerai, jų valdymas nesunkus, šoferiai nesiskundė. Iš prancūzų automobilių gražiai pasirodė Citroen'o mašinos, tačiau Lenkijos keliams jie yra perdaug jautrūs. Gerai važiavo ir vokiečių gamybos automobiliai, jie parodė didelį patvarumą. Tačiau BMW automobilyje buvo sunaikintas diferencialas. Buv. Austrijos fabrikus atstovavo Steyr'o automobilis, greitas ir stiprus. Tačiau šoferis iš karto jį pagadino. Čekoslovakų Škodos automobiliai irgi parodė savo geras savybes, prasčiau pasirodė Tatros automobilis. Italų gamybos Fiat'o ir Lancia automobiliai užėmė pirmąsias vietas. Tačiau j ų konstrukcija irgi atrodo perdaug jautri prastiesiems keliams. Amerikos produkcijos automobiliai yra montuojami Lenkijoje. Jie pasirodė neblogai, tačiau perdaug suvartoja benzino ir tepalo. Lenkų ekipoje daugiausia dalyvavo kariai, jie parodė didelę ištvermę ir tinkamą fizinį parengimą šoferio darbui. Keliai buvo blogai saugojami, per lenktynes užmušta 2 praeiviai, sužeistas vienas dviratininkas, užmušta daug naminių gyvulių ir paukščių. RUSIJA Stiprinama vakarų siena Rusų emigrantų karinis žurnalas Časovoj" rašo, kad sovietų sustiprinimų linija vakarų pasienyje dabar jau užimta nuolatinėmis įgulomis, pasienio juostoje deginami miškai, iš 5 km pločio, ruožo iškeliami krašto gilumon gyventojai. Kijevo ir Gudijos karo apygardose paskelbtas karo stovis, jos pavadintos ypatingomis" (osobyje). Įsteigta nauja Orlo karo apygarda, kuri sudarys kaip ir rezervo bazę Gudų karo apygardai. Ypatingose apygardose teritorialinės divizijos skubiai performuojamos į kadrinės, aprūpinamos papildomosiomis artilerijos ir šarvuočių dalimis. Krašto viduryje susirūpinta patriotinio gyventojų ūpo pakėlimu. Tuo tikslu Leningrade surengta Suvorovo paroda, Maskvoje Borodino kautynių (1812 metų) ir feldmaršalo kun. Goleniščevo-Kutuzovo parodos. Leningrado Ermitažo muziejuje atidarytas nuolatinis skyrius Rusų tautos karinė praeitis", kur išstatytos senosios Rusijos imperijos kariuomenės vėliavos, o taip pat paimtos tos kariuomenės kitų valstybių kariuomenių vėliavos ir kiti daiktai. PRANCŪZIJA Karo aviacijos reorganizacija Aviacijos ministras vadovauja karo aviacijai per oro kariuomenės generalinį štabą, kuris turi 5 skyrius: organizacijosmobilizacijos, informacijos (žvalgybos), mokymo, aerodromų statybos, tiekimo bei remonto. Generalinio štabo viršininkas yra oro kariuomenės generalinis inspektorius. Jo priklauso 5 inspektoriai: priešlėktuvinės apsaugos ir naikinančios aviacijos, bombarduojančios aviacijos, žvalgomosios aviacijos ir oro rezervų, kolonijų oro jėgų, aviacijos aukštųjų ir vidurinių mokyklų. Kiekvienas inspektorius vadovauja ir kontroliuoja pavestos jam aviacijos rūšį per savo stalą. Generaliniu inspektoriumi skiriamas korpo generolas. Aukščiausias aviacijos junginys yra divizija, susidedanti iš 2 3 brigadų. Brigadoje yra 3 eskadros. Eskadra dalinosi į grupes ir eskadriles. Eskadrilėje būna lėktuvų. Orininkystės (orjūslių) daliniai batalionai ir kuopos priklauso taip pat karo aviacijos vadovybės, be to ir parašiutininkų arba oro postininkų" kuopos. Tokia kuopa su priduota jai transporto aviacijos lėktuvai sudaro oro pėstininkų grupę. Pagrindinis aviacijos tiekimo organas yra aviacijos bazė, į jos sudėtį įeina keli aerodromai. Aviabazė aprūpina visus aviacijos dalinius, esamus tuose aerodromuose. Krasnaja Zvezda" 38/

25 GEN. NIESSEL'lS APIE VOKIEČIŲ KARIUOMENĘ S P A U D O S A P Z Y A L G A Šių metų gale Vokietijos kariuomenėje bus jau 49 pėstininkų ir 7 motorizuotos (šarvuočių) divizijos, o taip pat 4 kavalerijos brigados. Palyginus su Vokietijos imperijos kariuomene, naujoji vokiečių kariuomenė turi pirmenybių, nes ji yra vieninga. Tuo tarpu senosios imperijos ginkluotas pajėgas sudarydavo, be pagrindinės Prūsų kariuomenės, dar Bavarijos, Saksonijos, Viurtembergo ir kitų valstybių bei valstybėlių kariuomenės. Jos turėjo atskirą karo vadovybę, savo taktiką, savąsias tradicijas ir t.t. Be to, ateiną į kariuomenę naujokai, tai jau ne prieškarinių laikų žaliūkai. Dabartiniu metu jaunuoliai rengiami karinei tarnybai: iki 18 metų amžiaus Hitlerio jaunimo organizacijoje, nuo 18 metų n. d. partijos milicijoje ir prieš šaukimą j kariuomenę darbo draugovėse, kur kasdien einamas karinis mokymas. Tačiau naujoji vokiečių kariuomenė turi savo silpną vietą. Tai kadro karininkų trūkumas. Tai privertė vyriausybę pašaukti į kariuomenę visus karininkus iki 65 metų amžiaus. Netrukus vokiečių kariuomenė turės apie karių. Tokiai kariuomenei reikia turėti mažiausiai apie kadro karininkų. Reichswehr'e jų buvo tik 4000 (oficialiai). Bet buvo laikoma nemaža virš etatų, paimtų iš senosios kariuomenės karininkų. Taigi karininkų skaičių galima padidinti dvigubai. Iš reichswehr'o puskarininkių pakelta į karininko laipsnį apie žmonių. Susidaro apie kadro karininkų. Nuo 1935 metų pradedant iš karo mokyklų kasmet buvo paleidžiama po jaun. karininkų, iš viso pakelta žm. Taigi susidaro apie karininkų. Tik dar po 3 metų karininkų skaičius pasidarys normalus. Gen. Niessel'is teigia, kad aukštoji vokiečių kariuomenės vadovybė pasižymi savo jaunumu ir greit avansavimu. Čia krizės nėra ir nebus. Neblogai ir su jaunesniais karininkais, tačiau jaučiamas (ir labai aštriai) kuopos, eskadronų ir baterijų vadų stoka. Tuo reikalu Vokietijos kariuomenės vadovybė yra nepaprastai susirūpinusi. PASIRUOŠIMAS KARUI SKAIČIAIS Marine-Rundschau" patiekia įdomių duomenų, kiek ir kaip didėja išlaidos įvairių valstybių besirengiant būsimam karui. Žurnalas pažymi, jog ginklavimo išlaidos 1938 m. viršyja 1937 metus nuo 10% iki 15%, tuo būdu tos išlaidos yra dvigubai didesnės už 1929 m. ir trigubai su puse už 1913 m. Štai palyginamoji lentelė m. indeksas m m m m m m m m m m m m Karo pramonės gamyba taip pat begalo plečiama. Vien tik eksportas toms valstybėms, kurios pačios mažai arba visai negamina ginklų, siekė 25 milijardus aukso markių. Tai vis reikšmingi skaičiai, pastebi Marine Rundschau" š. m. rugpiūčio mėn. numery. ANGLIJA MODERNINA ARMIJĄ Anglijos karo ministras Hore Belisha pranešė apie nuodugnią anglų teritorialinės kariuomenės reorganizaciją. Karo ministro žodžiais, įvykdytų permainų dėka susidaro moderni armija, kuria bus galima reguliarią kariuomenę pastiprinti. Teritorialiniai pėstininkai dabar turės tiek lengvų, tiek sunkių kulkosvaidžių batalijonus. Artilerija turės aštuonių patrankų, vietoj keturių patrankų, baterijas. Be to, bus sudaryti nauji vienetai, kaip lengvųjų tankų pulkai, prieštankiniai pulkai, lengvi priešlėktuviniai pulkai ir tankų batalionai. Taip pat sudaroma nauja bataliono rūšis, kuri tinka civiliams kareiviams, būtent, motociklistų batalionai. LIETUVOS SPARNAI. Aviacijos ir oro apsaugos žurnalas m. Rugsėjo mėnuo. Nr. 9 (45). Kas kartas vis labiau gausėja mūsų civilinių lakūnų šeima, nuolat daugėja plieno paukščių, vis dažniau plačioji visuomenė turi progų pamatyti lėktuvus ir lakūnus juk per visą vasarą buvo rengiamos aviacijos dienos įvairiuose provincijos miesteliuose. Drauge su aviacijos kadru bei priemonėmis stiprėja ir mūsų civilinių lakūnų organas Lietuvos Sparnai". Nors jie dar eina tik kartą per mėnesį, tačiau savo puslapių skaičiumi, medžiagos įdomumu ir iliustracijų gausumu nuolat žengia pirmyn. Todėl nenuostabu, kad ir prenumeratorių šeima nuolat gausėja. Tačiau ji turėtų dar labiau augti, nes mūsų aviatoriai savo specialybei teturi tik šį vienintėlį žurnalą, o jame visad gausu įdomios medžiagos iš priešlėktuvinės apsaugos, aviomodelizmo, parašiutininkų gyvenimo, beletristikos iš lakūnų gyvenimo, sklandymo sporto, karo aviacijos, aviacijos technikos, aviacinės kronikos ir kitos, kuri įdomi ne vien aviacijos, bet ir kiekvienam karininkui. Šį vienintėlį aviatorių žurnalą turėtų prenumeruoti ne tiks lakūnai, bet ir plačioji visuomenė, nes tuo pačiu būtų prisidėjimas prie mūsų oro jėgų stiprinimo. Jurgis Jankus. EGZAMINAI. Mokytojo palikimas. Sakalas" I dalis. 208 psl. Kaina Lt 3.. Daugelis mūsų skaitytojų savų autorių dažnai nemėgsta, gaudo įvairius vertimus, kurie ne retai būna silpnesni už mūsų autorių veikalus. Jei panašiai bus žiūrima ir į šį J. Jankaus veikalą, tai čia bus smarkiai apsirikta. Kol kas tos trilogijos pasirodė tik pirmoji dalis. Veikale vaizduojami mokytojų seminarijos ketvirtojo kurso mokiniai ir mokytojai egzaminų metu. Vieni mokiniai egzaminų metu visai nesimoko, pasitiki savo jėgomis, kiti daugiau dirba, treti neatsitraukia nuo knygų ir panašiai. Gražiai pavaizduoti ir mokytojų-mokinių santykiai. Vieni mokytojai geri pedagogai, rūpinasi, kad mokiniai išlaikytų egzaminus, duoda įvairių patarimų, padrąsina juos; o kiti tik keršyja mokiniams už praeitus laikus. Matyti ir autoriui teko patirti ir stebėti įvairiausių rusų laikų mokytojų despotizmą mokinių atžvilgiu. Ir dabar dar ne vienoje gimnazijoje ar seminarijoje galima rasti tokių mokytojų, kuriems mokinius kankinti yra kažkokia pramoga. Jie visai nesidomi auklėtinio dvasios pasauliu, bet kartais rūpinasi palikti ir antriesiems metams ar šiaip blogą pažymį parašyti. Nenuostabu, kad iš tokios mokyklos mokiniai išeina pakrikusiais nervais ir blogiausios nuomonės apie buvusius savo auklėtojus. Todėl Egzaminų" autorius gražiai išsireiškia: Ne! Į tuos mūrus? Ne, sesut, čia aš niekada negrįšiu. Mano atsiminimai iš čia visi sunkūs ir skaudūs. Mano dvasiai čia buvo kalėjimas! (205 psl.). Kiek daug čia tiesos. Šimtų nuomonė išreikšta. Šalia egzaminų autorius vaizduoja ir meilės intrigą. Ta meilė taip puikiai, taip švelniai pavaizduota, kad skaitant negalima atsigėrėti. Du jaunuoliai mylisi, bet ir patys nežino, kad juos riša švelni meilė. Jie vienas antrą vadina broliuku ir sesute. Gražiai vaizduojamas ir mokinių tarpusavis sugyvenimas. Jie vieni kitiems stengiasi padėti; susirgusį Valentiną nuolat lanko, nuneša įvairių saldumynų, gėlių ir kt. Visi vaizduojamieji dalykai autoriaus su dideliu rūpestingumu ir jausmingumu apdorojami, visur jaučiamas didelis nuoširdumas, atvirumas. Romaną galima pavadinti sentimentalistiniu kiek čia jausmo, kiek meilės, švelnumo. Gal tik trupučiuką per daug ašarų. Ne visai logiška, kad ketvirtojo kurso seminaristai būsimieji mokytojai taip greitai ašaroja. Tas suprantama, kur verkia mergaitės, tačiau sunkiau galima patikėti, kad taip dažnai verktų vyrai. Nors Egzaminai" yra tik pirmoji trilogijos dalis ir apie visą trilogiją sunku spręsti, tačiau ši dalis labai 471

26 puiki. Gal čia aštrūs literatūros kritikai ir ras kokių nors nusikaltimų menui, tačiau skaitytojai šiuo kūriniu žavėsis ir lauks kitų dalių. Autorius didelis stiliaus ir žodžio menininkas: stilius lankstus, sklandus, labai vaizdingas; kalba gryna, gyva, vaizdinga, žodžiai puikiai parinkti ir savo vietose. Šis romanas turės palankiai nuteikti ir tuos skaitytojus, kurie buvo dideli mūsų rašytojų priešininkai, nes panašiai parašyti retas ir kitatautis rašytojas sugebės. Po tokios gražios romano pirmosios dalies, reikia laukti ne blogesnių ir likusių. Jei autorius tai ištesės, turėsime puikų kūrinį, parašytą taip mažai teliesta tema, kuri yra labai slydi ir sunki. Juozas Levanas. AUTOMOBILIO KLIŪTYS. Svarbesnės automobilių motoro ir griaučių kliūtys bei jų priežasčių pašalinimo būdai. Sakalas". 50 psl. Kaina Lt 1 Tai lyg savotiškas vadovėlis automobilininkams. Knygutės puslapiai sugrafuoti į tris grafas: 1) kliūtis, 2) priežastis ir 3) kliūties pašalinimas. Iš viso išaiškinta 16 kliūčių, kurios paaiškintos: kodėl atsiranda ir kaip pašalinti. Knygutė visai atžvilgiais naudinga automobilistams. Čia autorius iškelia dažniau pasitaikančius automobilio motore defektus. Jiems aiškinti skiriama didesnė knygutės dalis (40 psl.). Toliau aiškinami automobilio griaučių defektai. Knygutė naudinga automobilininkams ir tiems, kurie nori tokiais būti. LITOVSKIJ BOEVOJ USTAV PECHOTY. Čast II. Moskva, Gosudarstvennoe Voennoe Izdatelstvo Narkomata Oborony Sojuza SSR, nenum psl. Lt 3,60. Iš pasikalbėjimų su Kariuomenės Bibliotekos skaitytojais, kurie naudojasi sovietų knygomis ir periodika, tenka dažnai išgirsti nusiskundimų dėl sunkumų su terminais, sutrumpinimais ir t.t. Todėl esamieji bibliotekoje rusų-vokiečių, rusų-prancūzų, rusų-lenkų kariniai žodynai labai smarkiai skolinami skaitytojų. Provincijos įgulų karininkų ramovių bibliotekos neturi didesnio žodynų skaičiaus, todėl jų skaitytojų naudojimasis sovietų karine spauda dar daugiau apsunkintas. Naujai išverstas mūsų Pėstininkų statutas. II dalis. Kautynės" arba P-51" tikrai bus naudingas visiems, kas mokosi rusų kalbos, o taip pat ir tiems, kas jau pakankamai jos pramokęs, bet varžosi su terminologija. Dėl vertimo galima būtų surašyti nemaža pastabų. Pav., melkije časti" mažesni daliniai (9 psl.) tiksliau būtų išversti melkija podrazdelenija ir keletą kitų. Tačiau tai jau yra kalbos smulkmenos, mažai reikšmingos kariams, besimokantiems rusų kalbos. Vertimo kaina prieinama. Greit pasirodys ir Jungi nių statuto II dalies" vertimas. A. R-as V. Burkevičius. LIETUVOS MOKYKLA PRIEŠ DIDĮJĮ KARĄ. Sakalo" leid. Kaunas m. 61 psl. Kaina 2 lt. Motto šios knygos yra autoriaus noras šiais savo atsiminimas paliudyti, kad dabar mūsų švietimas yra geriau sutvarkytas, negu tas buvo Lietuvoj m. Tais metais autorius buvo mokytojas. Pirmoji jo vieta buvo Paežerių mokykla (Radviliškio valsč.). Ten jam pirmam buvo lemta pradėti mokyti ir kalbėti su lietuvių vaikais lietuviškai" (10 psl.). Mat, jau tais laikais direkcijos buvo nustatyta ir lietuvių kalbos programa, ir nurodyta, kaip jos reikia mokyti. Turėdamas didelę valdinę biblioteką, nes toji mokykla buvo įsteigta 1865 m., jis atliekamu laiku pats lavinosi. Toj mokykloj jis radęs sukrautas ir rusų raidėmis išspausdintas taip vadinamąsias lietuviškąsias" knygas. ( Aktas ir poteriai", Abėcėlė žemaitiškai-lietuviška", Kantyčkos" ir kt.) Jo laikais tai mokyklai buvo jo nupirkta ir tikrai lietuviškų vadovėlių bei knygų, kaip, pav., Elementorius arba skaitymo ir rašymo mokslas" (P. Višinskio), Aritmetikos uždavinynas" (Pr. Mašioto) ir kt. Neįtikęs mokyklos inspektoriui, lietuviškai mokančiam p. Itomlenskiui, buvo degraduotas ir pasiųstas į 472 Girkalnio pradžios mokyklą antruoju mokytoju (Raseinių aps.). Autorius dėl to nenusiminė, nes, girdi, išoriniai smūgiai jauniems vyrams kartais net labai reikalingi, kad jie sustiprėtų ir būtų tinkamesni gyvenimo kovai" (41 psl.). Ten lietuvių kalbos reikalais nebuvo kam rūpintis, nes mokyklos vedėjas buvęs gudas, menkai net ir su šiais žmonėmis galėjęs lietuviškai susikalbėti; naujasis inspektorius prityręs pedagogas sužinojęs jo nusižengimo priežastis, jį reabilitavo ir pasiuntė į steigiamąją Skirožemės pradžios mokyklą (Dabar Tauragės aps.); tas įvyko III. 1 d.; ten jis 1914 m. ir baigė savo pradžios mokyklos mokytojo karjerą. Autorius vaizdžiai atpasakojo tų laikų mokytojų, dažnai nusigėrusiųjų, moralinę būseną ir konstatuoja, kad koks mokytojas, tokia ir jo mokykla" (45 psl.); ryškiai yra nupiešti ir tų laikų visagaliai mokyklų viešpačiai inspektoriai, ypač Itomlenskis ir Baublys. Taip pat vykusiai yra atvaizduoti ir santykiai mokytojų su tada daug galinčiais valsčių ponais, nuo kurių mokytojai gerokai priklausydavo. Veikalas parašytas vaizdžiai, objektingai ir vertas skaitymo ypač tų, kurie domisi mūsų liaudies švietimu. Ats. plk. ltn. R. Burokas Č. Butkys, Vyriausiojo Tribunolo Teisėjas. IPOTEKOS ĮSTATYMAS. Aiškinimai. Spaudos Fondo" leid. Kaunas m. 443 psl. Kaina 12 lt. Tai naujas ir labai vertingas įnašas į mūsų taip negausią teisišką literatūrą, parašytą mūsų gimtąja kalba. Nuo 1938.I.1 d. visoj Lietuvoj pradėjo veikti Ipotekos Įstatymas". Jį sudaro net 400. To įstatymo tikslas, autoriaus lūpomis tariant, yra reikiamas viešumas, aiškumas, o ypač žemės teisių tvirtumo ir kiek galint pilnesnės jųjų laisvės nustatymas, tų teisių įgijimo veiksmų supratimas, aktų dėl nekilnojamojo turto sudarymo vietos priartinimo prie gyventojų bei neformalinis žemės nuosavybės pašalinimas (58 psl.). Tokios ipotekos įstaigos jau yra įsteigtos prie apylinkės teismų, esančių apskričių miestuose. Tą įstatymą Seime svarstant, jo paaiškinimus darė Vyr. Tribunolo p-kas p. Ciplijauskas; jie yra pridėti ir prie šio leidinio. Tuo palengvinamas orientavimasis tą įstatymą vykdant bei padedama suprasti, kodėl tas bei kitas įstatymo yra gyvenime reikalingas ir ką, tą įstatymą leidžiant, turėjo įstatymdaviai galvoj. (18 48 psl.). Autorius to įstatymo atskirus straipsnius (iš eilės) ir aiškina; jis sakosi tai darąs, daugiausia turėdamas galvoj aiškinimus, pridėtus prie Rusijoj rengto ipotekos (votčinos) įstatymo (VIII IX p.). Nespecialistui gal atrodytų, jog toji knyga jam nėra reikalinga, bet taip galvodamas jis gali apsirikti, nes turtinių reikalų sutvarkymas yra kiekvienam svarbus. Veikalas vertas didesnio visuomenės dėmesio. Ats. plk. ltn. Burokas LA REVUE D'HISTOIRE nr., 1938 m. Tokia antrašte prancūzų kariuomenės štabo istorijos skyrius (section historique) nuo šių metų pradžios pradėjo leisti istorinių studijų žurnalą: Istorinė Apžvalga". Šio žurnalo leidimą sulaikė Didysis karas, vėliau istorijos skyrius turėjo milžinišką darbą tvarkyti karo archyvą ir išleisti 103 tomų veikalą Les armées francaises dans la Grande Guerre". Todėl tik dabar atgaivintas žurnalas pradėtas ne pirmuoju, bet 161 nr. Šis nr. pasirodė, tiesa, pavėluotai ir apima 4 pirmuosius š. m. mėnesius. Toliau bus leidžiamas kas mėnuo. La Revue d'histoire" nagrinės bendrus karo istorijos klausimus, skelbs dar nespaustų karinių operacijų dokumentus, ypač kas liečkia m. karą. Pagaliau svarbią vietą žurnale užims ir bibliografijos skyrius, kur bus recenzuojamos įdomesnės istorinės knygos ir viso pasaulio karinių žurnalų karo istorijos temomis straipsnių santraukos. Žurnalas turės mokslinį pobūdį. Studijuojantiems karo meną jis labai pravartus. Kariuomenės biblioteka jį prenumeruoja. Reikėtų susidomėti juo ir dalių ramovių bibliotekoms. Ltn. V. Valys

27 3. Kun. kan. K. Prapuolenis, LENKŲ APAŠTALAI LIETUVOJE. Su A. Jasiūno žodžiu apie autorių ir veikalą ir su gausiais paaiškinimais. 270 psl. Lt. 3. K. Prapuolenis buvo didelis lietuvybės kovotojas, baigęs aukštuosius mokslus Petrapily ir ten darbavęsis. Dėl lenkų intrigų atleistas nuo vietos, autorius gyvena Seinuose, Romoje, stebi kaip lenkai lietuvių religinius jausmus panaudoja godiems politiniams tikslams, renka medžiagą apie lenkų kunigų darbus, įvedus Lietuvoj krikščionybę ir norėdamas nuplėšti tą veidmainiškų apaštalų" kaukę, 1913 m. išleidžia šį veikalą lenkiškai, kuris dabar, vėl šiam klausimui paaktualėjus, (ypač atsimenant lenkų apaštalavimą" Vilniuje) išleistas lietuviškai (K. Vairo vert.). Heigl's Taschenbuch der Tanks. Teil III. Der Panzerkampf. Von G. P. von Z e z s c h w i t s Hauptmann im Panzerregiment 25. Mit 147. Abbildungen, 47 Skizzen und 4 Tafeln. München-Berlin, J. F. Lehmanns Verlag, VIII+335 psl. RM 10.. Plačiai žinomas viso pasaulio kariams buv. austrų kariuomenės ats. mjr. Fr. Heiglio tankų žinynas gerokai išaugęs. Kai prisimeni jo pirmuosius leidinius 1926, 1927, pagaliau 1930 metų, tai tenka pastebėti, kad išleistas po autoriaus mirties (Fr. Heige mirė 1930 metais) žinynas yra bemaž 3 kart didesnis. Teko suskirstyti žinyną net į 3 dalis. Pirmojoje aprašyti tankai valstybių, prasidedančių vokiečių abėcėlės raidėmis nuo A iii F, antrojoje nuo G iki Z. Abidvi dalys pasirodė 1935 metais toje pačioje J. F. Lehmann'o leidykloje, kuri išleido ir tris pirmuosius žinyno leidinius. Dabar išleista trečioji žinyno dalis, kurioje aprašyto tankų vartojimo kautynėse istorija. Ji pradedama nuo 1916 m. Somos kautynių, vedama iki karo pabaigos. Vėliau rašoma apie tankų bei šarvuočių veiksmus sąjungininkų intervencijoje Rusijon m., rusų-lenkų kare m., Maroko žygyje prieš rifkabilius m., japonų tangų veiksmus Tolimuose Rytuose 1932, apie tankų veiksmus Pietų Amerikoje (Čako), apie italų-etiopų karą metais ir, pagaliau, apie karą Ispanijoje metais. Pabaigoje duotos išvados iš karų (technikos, taktikos, operacijų, karo ūkio ir personalo parinkimo atžvilgiais). Plačiai rašoma apie vokiečių bei austrų šarvuočius ir tankus, šarvuotininkų tradicijas. NAUJOS SAKALO" KNYGOS 2. L. Wallace, BEN-HURAS. II dalis. Romanas iš Kristaus laikų. Vertė ir komentarus parašė F. Neveravičius. Jaunimo Bibliotekos" Nr. 3. Iliustruota kino filmos paveikslais. Šis tomas yra dar įdomesnis už I-jį, nes čia išsiplečia užsimezgusi intriga ir dar pilniau pasireiškia vyriausias herojus. Kaina Lt 2,50. ŠV. KAZIMIERO DRAUGIJOS KNYGŲ NAUJIENOS 1. VAIŽGANTO RAŠTŲ XVIII TOMAS. Mišrieji vaizdai. Šiame pomirtiniame Vaižganto raštų tome išspausdinta didesnė jo apysaka romanas Nebylys", Kaimo buities ir kultūros vaizdai aprašyti talentinga J. Tumo-Vaižganto plunksna buvo ir bus aktualūs kiekvienam Lietuvos inteligentui besirūpinančiam šviesesne tautos ateitimi. 320 psl. Kaina Lt 5, 2. J. Rimošiaus, KELIONĖS. I tomas. Prancūzija, Italija, Juodkalnija, Jugoslavija ir Graikija. Žinomo mūsų rašytojo nuotykiai ir pergyvenimai keliaujant automobiliu per Vidurio Europos valstybes. Knyga gausiai iliustruota paties autoriaus fotografuotomis nuotraukomis. Viršelis dail. J. Firinausko. 240 psl. Kaina Lt 3, 3. J. Marcinkevičiaus, SIDABRINIAI VARPAI. Apysakos. Žinomas romanų autorius J. Marcinkevičius šiame apysakų rinkinyje vaizduoja mūsų kaimo ir miesto gyvenimą. Valdininkas, mokytojas, kunigas, moksleivis, ūkininkas, paprastas darbininkas ir kalėjimo gyventojas čia ras savo gyvenimo nuotrupas pakreipusias jo likimą viena ar kita linkme. Viršelį piešė dail. J. Firinauskas. 200 psl. Kaina Lt 2, V. Valsiūnienės, TĖVIŠKĖLE, TU GRAŽI. Eilėraščiai vaikams. Tai naujos autorės pirmasis rinkinėlis, kuriame yra gamtos, vaikų žaidimų, tėvynės meilės eilių, paryškintų dail. J. Firinausko tušu pieštomis iliustracijomis. Knygelė tinka pradžios mokyklos mokiniams. 60 psl. Kaina Lt 1, Kun. St. Railos, MONSTRANCIJOS SPINDU LIUOS. Pamaldos ir apeigos. Religiniai veiksmai, ženklai ir jų prasmė. Liturginiai daiktai ir rūbai. Maldos rūšys. Katalikiškos draugijos. Bendrai, žinios religiniam džiaugsmui padidinti, sielai pakelti, geriau suprasti mūsų pamaldoms ir išmokti jose dalyvauti. Knyga gausiai iliustruota. 280 psl. Kaina Lt 3, KARDAS LIETUVOS KARININKŲ L A I K R A Š T I S eina dukart per mėnesį KARDAS rašo aktualiais krašto gynimo, ekonominiais, kultūriniais karininkų ir jų Seimų reikalais, savanorių kūrėjų bei šaulių organizaciniais klausimais; deda užsienio ir vidaus politikos apžvalgas; plačiai informuoja apie mūsų ir kitų valstybių kariuomenių gyvenimą bei įvykius. KARDAS iliustruotas ir dailiai leidžiamas KARDĄ leidžia KARININKŲ RAMOVĖ Redaktorius: plk. Itn. Sližys P r e n u m e r a t a : 18 lt metas; 6 mėn. 9 lt 3 mėn. 6 lt. Atsargos karininkams ir visiems kitiems tik 12 lt metams. Atskiro numerio kaina 1 lt Skelbimai pagal susitarimą Adresas: Lietuvos Karininkų Ramovė Kaunas, Mickevičiaus 13. Telefonas A 20606

28 RADIJO IMTUVAS JŪSŲ NEAPVILS! 1939 M. MODELIAI ŽYMIAI PATOBULINTI. J. KARVELIO PREKYBOS NAMAI Kaunas, Laisvės al. 25. Tel ir Gerb. Ponams Karininkams žinoti Berlyne baigęs garsiqjq Rudolfo Maurer'io rūbų siuvimo mokyklą, joje specialiai mokęsis kariškų rūbų, ypač aviaciįos uniformų, kirpimo siuvimo, apsigyvenau Kaune, Kęstučio g. 32, Jut Siuvėjas Br. Ignatavičius. PIENOCENTRAS PARDUODA OBUOLIUS. Įvairių rūšių obuoliai parduodami visose Pienocentro krautuvėse ir vaisių sandėly (prie Žaliojo tilto). Perkant didesnius kiekius duodama nuolaida ir obuoliai pristatomi į namus. Užsakyti žodžiu, raštu arba tel ir FABRIKO GERMAPO" PUDRA GRAŽINA" 4 SPALVŲ: BALTA, RUŽAVA, NATURALI, GELSVA Nr. 1 ir Nr. 2. PUDROS GRAŽINA" YPATYBĖS: nekenkia odai, negadina veido, kiekvienam tinka prie veido, pagraž na veidą ir turi labai malonų kvapą. BORO-GLICERINO MUILAS GERMAPO" dezinfekuoja, švelnina ir minkština odą; naikina odos raudonumą. Akc. Spindulio" B-vės spaustuvė