Europos Sąjungos teisės pagrindai Prof. dr. Klaus-Dieter Borchardt

Transkript

1 Europos Sąjungos leidinių biuras yra Europos Sąjungos institucijų, agentūrų ir kitų tarnybų leidėjas. Jis teikia laisvą ir nemokamą prieigą prie Europos Sąjungos teisės aktų ir leidinių. Interneto svetainės bookshop.europa.eu ES leidiniai cordis.europa.eu moksliniai tyrimai ir plėtra eur-lex.europa.eu ES teisė ted.europa.eu viešieji pirkimai 2, rue Mercier 2985 Luxemburg LUXEMBURG Prof. dr. Klaus-Dieter Borchardt Europos Sąjungos teisės pagrindai 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lisabonos sutartis, ją ratifikavus visoms 27 valstybėms narėms. Lisabonos sutartimi padaryta nemažai ES teisės ir institucijų pakeitimų. Prof. dr. Klaus-Dieter Borchardt Europos Sąjungos teisės pagrindai yra pavyzdinis veikalas, kuriame išsamiai aptartos Europos integracijos ištakos ir ES teisėtvarkos raida. Autorius ne tik parodo, kas sudaro Europos Sąjungą, kokiais principais ji grindžiama ir kokia jos teisėtvarka, bet ir susieja šią teisėtvarką su valstybių narių teise. Veikalas skirtas Europos Sąjungos piliečiams, kurie ir neturėdami teisinio išsilavinimo nori žinoti, kokią įtaką Europos teisė daro jų kasdieniam gyvenimui. OA LT-C doi: /46725 Europos Sąjungos teisės pagrindai Prof. dr. Klaus-Dieter Borchardt Prof. dr. Klaus-Dieter Borchardt Europos Sąjungos teisės pagrindai Klaus-Dieter Borchardt, nuo 1987 m. Europos Sąjungos institucijų tarnautojas, m. pirmiausia buvo Komisijos narės, atsakingos už žemės ūkį, kabineto vadovo pavaduotojas, vėliau kabineto vadovas. Jis yra Viurcburgo universiteto, kuriame nuo 2001 m. dėsto Europos teisę, garbės profesorius.

2 Europos Sąjungos teisės pagrindai Prof. dr. Klaus-Dieter Borchardt

3 Šio leidinio turinys nebūtinai atitinka oficialią Europos Sąjungos poziciją. Už jame pateiktą informaciją ir nuomones atsako tik autorius. Nuotraukų sąrašas Toliau nurodyti atvaizduotų nuotraukų laikymo vieta ir (arba) naudoti šaltiniai bei teisių turėtojai. Buvo dėtos visos įmanomos pastangos rasti teisių į atvaizduotas iliustracijas ir nuotraukas turėtojus. Jei turite klausimų, prašome kreiptis į leidėją: Europos Sąjungos leidinių biuras 2, rue Mercier 2985 Luxemburg LUXEMBOURG 8, 18, 28, 34, 49, 70, 92 ir 112 puslapiai: Europos Komisijos mediateka, Briuselis. Europos Sąjunga, Europe Direct tai paslauga, padėsianti Jums rasti atsakymus į klausimus apie Europos Sąjungą Informacija teikiama nemokamai telefonu (*): (*) Kai kurie mobiliojo ryšio operatoriai neteikia paslaugos skambinti numeriu arba šie skambučiai yra mokami. Daug papildomos informacijos apie Europos Sąjungą yra internete. Ji prieinama per portalą EUROPA ( Katalogo duomenys pateikiami šio leidinio pabaigoje. Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2011 ISBN doi: /46725 Europos Sąjunga, 2011 Leidžiama atgaminti nurodžius šaltinį. Printed in Luxembourg Spausdinta baltame popieriuje, balintame nenaudojant chloro

4 Pastaba skaitytojui Šiame leidinyje Europos Sąjungos teisės pagrindai atsižvelgta į Lisabonos sutartimi padarytus pakeitimus. Jame cituojami straipsniai iš Europos Sąjungos Sutarčių suvestinių redakcijų (2010 m. kovo 30 d. Europos Sąjungos oficialusis leidinys C 83), išskyrus kai kurias citatas ir vietas, kuriose dėl istorinių aplinkybių reikalinga kas kita. Leidinyje pateikti 2010 m. kovo mėn. duomenys.

5 Turinys 007 ĮVADAS 009 NUO PARYŽIAUS IKI LISABONOS PER ROMĄ, MASTRICHTĄ, AMSTERDAMĄ IR NICĄ 019 PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS VERTYBĖS 020 ES kaip taikos garantas 021 Leitmotyvai vienybė ir lygybė 021 Pagrindinės laisvės 022 Solidarumo principas 022 Pagarba nacionaliniam tapatumui 022 Saugumo poreikis 023 Pagrindinės teisės 029 EUROPOS SĄJUNGOS KONSTITUCIJA 029 ES teisinė prigimtis 033 ES užduotys 038 ES įgaliojimai 041 ES institucijos 045 Institucijos: Europos Parlamentas Europos Vadovų Taryba Taryba Europos Komisija Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Europos centrinis bankas Audito Rūmai 075 Patariamieji organai: Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas Regionų komitetas 077 Europos investicijų bankas 079 EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖTVARKA 079 ES kaip teisės kūrinys ir teise grindžiama bendrija 080 Sąjungos teisės šaltiniai 080 ES steigiamosios sutartys kaip pirminė Sąjungos teisė ES teisės aktai kaip antrinė Sąjungos teisė ES tarptautinės sutartys Bendrieji teisės principai Paprotinė teisė ES valstybių narių susitarimai ir sutartys

6 086 ES veikimo priemonės 087 Reglamentai Direktyvos Sprendimai Rekomendacijos ir nuomonės Rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos Paskelbimas ir įsigaliojimas 096 ES teisėkūros procedūra 098 Įprasta teisėkūros procedūra Pritarimo procedūra Paprastoji procedūra 102 ES teisinės apsaugos sistema 102 Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra Ieškinys dėl panaikinimo Ieškinys dėl neveikimo Ieškinys dėl žalos atlyginimo Tarnautojų ieškiniai Sąjungos patentų teisės ginčai Apeliacinio skundo procedūra Laikinosios apsaugos priemonės Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra 109 Valstybių narių atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą 110 Valstybių narių atsakomybė už normatyvinių teisės aktų priėmimą arba nepriėmimą Atsakomybė už teisminės valdžios padarytą Sąjungos teisės pažeidimą 113 SĄJUNGOS TEISĖS VIETA BENDROJE TEISĖS SISTEMOJE 113 ES teisėtvarkos savarankiškumas 114 Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės sąveika 115 Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės kolizija 116 Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas nacionalinėje teisėje Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas 123 IŠVADOS 125 PRIEDAS

7

8 Įvadas Europos Sąjungos teisėtvarka tapo neatskiriama mūsų politinės ir visuomeninės tikrovės dalimi. Remiantis Sąjungos Sutartimis kiekvienais metais priimami tūkstančiai sprendimų, kurie nulemia ES valstybių narių ir jų piliečių gyvenimą. Jau seniai esame ne tik savo šalies, savo miesto ar bendruomenės, bet ir Sąjungos piliečiai, o tai yra labai svarbi priežastis susipažinti su Sąjungos teisėtvarka, kuri daro įtaką ir kasdieniam mūsų gyvenimui. Tačiau perprasti visą ES ir jos teisėtvarkos struktūrą jos piliečiams ne taip lengva iš dalies vien dėl Sutarčių tekstų, kurie dažnai būna sunkiai suprantami, o jų taikymo apimtis sunkiai suvokiama. Be to, neįprastos dauguma sąvokų, kuriomis Sutartyse pavadinamos naujos aplinkybės. Šiame leidinyje bandoma vaizdžiai parodyti ES struktūrą ir pagrindinius jos teisėtvarkos ramsčius ir taip padėti pagerinti Sąjungos piliečių supratimą. 0 07

9 1948 m. gegužės 7 d., Haga. Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) šiltai sutinkamas Europos kongrese, skirtame Europos vienijimosi judėjimui. Buvęs Britanijos ministras pirmininkas, tuo metu opozicijos lyderis, vedė Europos kongreso atidarymo renginį m. rugsėjo 19 d. Ciuriche savo garsiojoje kalboje jis paragino Europą vienytis.

10 Nuo Paryžiaus iki Lisabonos per Romą, Mastrichtą, Amsterdamą ir Nicą Dar visai neseniai, po Antrojo pasaulinio karo, mūsų valstybinis ir politinis gyvenimas klostėsi beveik tik pagal nacionalines konstitucijas ir įstatymus, kuriais mūsų demokratinėse valstybėse buvo sukurtos piliečiams, partijoms, netgi valstybei ir jos institucijoms privalomos elgesio taisyklės. Tik visiškas Europos žlugimas ir ekonominis bei politinis senojo žemyno smukimas sudarė sąlygas naujai pradžiai ir davė naują postūmį naujos europinės santvarkos idėjai. Žiūrėdami apskritai į pokario Europos pastangas vienytis matome painų daugybės sudėtingų ir sunkiai apžvelgiamų organizacijų vaizdą. Pavyzdžiui, viena šalia kitos ir be tikro tarpusavio ryšio egzistuoja OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, angl. OECD, Organization for Economic Cooperation and Development), VES (Vakarų Europos Sąjunga), NATO (Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, angl. North Atlantic Treaty Organisation), Europos Taryba ir Europos Sąjunga. Valstybių narių skaičius šiose organizacijose svyruoja tarp dešimties (VES) ir 47 (Europos Taryba). Ši europinių darinių įvairovė įgis struktūrą tik jei žinosime, kokių konkrečių tikslų šios organizacijos siekia. Jas galima suskirstyti į tris dideles grupes. Pirma grupė. Europos ir Atlanto organizacijos Europos ir Atlanto organizacijų ištakos glaudūs Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos ryšiai po Antrojo pasaulinio karo. Todėl neatsitiktinai pirmoji pokario Europos organizacija EEBO (Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija, angl. OEEC, Organization for European Economic Cooperation) 1948 m. įsteigta Jungtinių Valstijų iniciatyva. 0 09

11 1947 m. tuometinis Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministras Džordžas Maršalas (George Marshall) paragino Europos valstybes suvienyti pastangas siekiant atgaivinti ekonomiką, pažadėdamas JAV paramą, kuri tapo tikrove įgyvendinus Maršalo planą ir buvo greito Vakarų Europos atstatymo pagrindas. Iš pradžių pagrindinis EEBO siekis buvo prekybos tarp valstybių liberalizavimas, o 1960 m., į organizaciją įstojus JAV ir Kanadai, iškeltas dar vienas tikslas trečiojo pasaulio šalių ekonomikos skatinimas teikiant vystymosi pagalbą; taip EEBO tapo OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija). Po EEBO 1949 m., kaip karinis paktas su Jungtinėmis Valstijomis ir Kanada, įsteigta NATO, o 1954 m., siekiant stiprinti Europos valstybių bendradarbiavimą saugumo politikos srityje Vakarų Europos Sąjunga (VES). Pastaroji kilo iš Briuselio pakto, kurį jau buvo sudariusios Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Jungtinė Karalystė, prie jo prisijungus Vokietijos Federacinei Respublikai ir Italijai. Vėliau į VES įstojo Graikija, Ispanija ir Portugalija m. VES ženklino saugumo ir gynybos politikos vystymosi Europoje pradžią. Tačiau šios organizacijos vaidmuo nebuvo išplėstas, nes dauguma jos kompetencijos sričių perduotos kitoms tarptautinėms institucijoms, ypač NATO, Europos Tarybai ir ES. VES kompetencijoje liko kolektyvinės gynybos užduotis, kuri ES kol kas neperduota. Antra grupė. Europos Taryba ir ESBO Antrai Europos organizacijų grupei būdinga tokia struktūra, kuria sudaroma galimybė jose dalyvauti kuo daugiau valstybių, neviršijant įprasto tarpvalstybinio bendradarbiavimo. Prie tokių organizacijų priskirtina 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė organizacija įsteigta Europos Taryba. Europos Tarybos statute nekalbama nei apie siekį sukurti federaciją ar sąjungą, nei apie šalių suvereniteto dalių perdavimą ar sujungimą. Europos Taryboje sprendimai visais svarbiausiais klausimais priimami pagal vienbalsiškumo principą. Tai reiškia, kad bet kuri valstybė, pareikšdama veto, gali sukliudyti priimti sprendimą toks principas taikomas ir Jungtinių Tautų (JTO) Saugumo Taryboje. Tad Europos Taryba pagal savo struktūrą tebėra tarptautinio bendradarbiavimo institucija. Europos Taryboje priimta daugybė konvencijų ekonomikos, 010

12 kultūros, socialinės politikos ir teisės srityse. Iš jų reikšmingiausia, o kartu ir žinomiausia 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK). Šia Konvencija valstybėms narėms ne tik sukurtas praktiškai svarbus būtiniausias pagarbos žmogaus teisėms standartas, bet ir įtvirtinta teisinės apsaugos sistema, kuria Europos žmogaus teisių komisijai ir Europos Žmogaus Teisių Teismui, tai yra vadovaujantis Konvencija Strasbūre įsteigtoms institucijoms, suteikiama galimybė remiantis Konvencija pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus valstybėse narėse. Šiai grupei priklauso ir 1994 m. įsteigta Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kilusi iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos. ESBO privalo laikytis principų ir siekti tikslų, nustatytų 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte ir 1990 m. Paryžiaus chartijoje. Tarp jų, be Europos valstybių tarpusavio pasitikėjimą stiprinančių priemonių skatinimo, yra ir saugumo tinklo, kuriuo tikimasi išspręsti konfliktus taikiomis priemonėmis, sukūrimas. Kaip matyti iš nesenos praeities, būtent šioje srityje ir Europoje dar reikia labai daug nuveikti. Trečia grupė. Europos Sąjunga Trečią Europos organizacijų grupę sudaro Europos Sąjunga. Palyginti su įprastais tarptautiniais valstybių ryšiais, esminė ES naujovė ta, kad valstybės narės dėl ES atsisakė savo suvereniteto dalies ir pačiai Sąjungai suteikė nuo valstybių narių nepriklausomus įgaliojimus. ES, vykdydama šiuos įgaliojimus, gali priimti suverenius Europos teisės aktus, kurie pagal poveikį prilygsta valstybės teisės aktams. ES pamatus padėjo tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas (Robert Schuman) savo 1950 m. gegužės 9 d. deklaracija, kurioje pristatė savo ir Žano Monė (Jean Monnet) parengtą planą, kaip Europos anglių ir plieno pramonę suvienyti į Europos anglių ir plieno bendriją. Tai buvo tarsi istorinė organizuotos ir aktyvios Europos, kurios indėlis į civilizaciją yra būtinas ir be kurios taika pasaulyje negali būti garantuota, iniciatyva. Šumano planas pagaliau tapo realybe 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešioms valstybėms steigėjoms (Belgijai, Vokietijos Federacinei Respublikai, Prancūzijai, Italijai, Liuksemburgui ir Nyderlandams) sudarius Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo 011

13 sutartį (Paryžiaus sutartis) ir 1952 m. liepos 23 d. šiai Sutarčiai įsigaliojus. Ši Bendrija veikė 50 metų ir 2002 m. liepos 23 d., pasibaigus jos steigimo sutarties galiojimui, integruota į Europos bendriją. Po kelerių metų, 1957 m. kovo 25 d., toms pačioms valstybėms sudarius Romos sutartis įsteigta Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energijos bendrija (EAEB arba Euratomas), kurios savo veiklą pradėjo 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojus Sutartims. Mastrichto sutartimi įsteigus Europos Sąjungą (ES) prasidėjo naujas Europos politinio vienijimosi etapas. Šioje Sutartyje, kuri buvo pasirašyta dar 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte, tačiau dėl kai kurių ratifikavimo procedūros kliūčių (Danijos gyventojai pritarė tik per antrą referendumą; Vokietijoje pateiktas ieškinys dėl parlamento narių pritarimo Sutarčiai prieštaravimo konstitucijai) įsigaliojo tik 1993 m. lapkričio 1 d., sakoma, kad ji ženklina naują glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo etapą. Ši Sutartis yra Europos Sąjungos steigimo aktas, tačiau ji neužbaigia pačios Sąjungos kūrimo, o yra tik pirmas dalinis žingsnis kuriant galutinę konstitucinę Europos santvarką. Pirmasis ES vystymosi etapas pasiektas Amsterdamo ir Nicos sutartimis, įsigaliojusiomis atitinkamai 1999 m. gegužės 1 d. ir 2003 m. vasario 1 d. Šių Sutarčių reformų tikslas buvo išlaikyti nuo 15 iki 27 ar daugiau valstybių narių išsiplėtusios Europos Sąjungos veiksnumą. Todėl pagal abi Sutartis pirmiausia imtasi institucijų reformų, o politinė valia sustiprinti Europos integraciją, palyginti su ankstesniais reformos etapais, buvo silpna. Dėl to dažnai pasigirsdavusi kritika davė postūmį pradėti diskusiją apie ES ateitį ir jos institucinę sandarą. Šios diskusijos rezultatas 2001 m. gruodžio 15 d. Belgijos mieste Lakene valstybių ir vyriausybių vadovų priimta Deklaracija dėl Europos Sąjungos ateities. Joje ES įsipareigojo tapti demokratiškesne, skaidresne bei veiksmingesne ir nutiesti kelią Konstitucijai. Pirmas žingsnis siekiant šio tikslo parengti Europos konstituciją patikėtas Konventui dėl Europos ateities, vadovaujamam buvusio Prancūzijos prezidento Valeri Žiskaro d Esteno (Valéry Giscard d Estaing) m. liepos 18 d. Konvento vardu Europos Vadovų Tarybos pirmininkui jis oficialiai perdavė Konvento parengtą Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektą. Po dešimties naujų valstybių narių įstojimo į ES 2004 m. gegužės 1 d. ir po rinkimų į Europos Parlamentą 012

14 2004 m. birželio mėn. viduryje šį projektą su kai kuriomis pataisomis priėmė valstybių ir vyriausybių vadovai liepos d. Briuselyje. Siekta, kad priėmus Konstituciją ankstesnė Europos Sąjunga ir ankstesnė Europos bendrija taptų viena nauja Europos Sąjunga, grindžiama viena Konstitucine sutartimi. Išlikti turėjo tik Europos atominės energijos bendrija, kaip dar viena savarankiška Bendrija, tačiau, kaip ir anksčiau, glaudžiai susijusi su Europos Sąjunga. Tačiau pastangos dėl Konstitucijos žlugo ratifikavimo procedūros metu. Iš pradžių 13 iš 25 valstybių narių ES Konstitucinei sutarčiai pritarė, tačiau per referendumą Prancūzijoje (prieš balsavo 54,68 % iš 69,34 % dalyvavusių referendume piliečių) ir Nyderlanduose (prieš 61,7 % iš 63 % dalyvavusių piliečių) ji buvo atmesta. Po beveik dvejus metus trukusių svarstymų tik 2007 m. pirmame pusmetyje pavyko priimti naują reformų paketą. Jame visiškai formaliai atsisakoma Konstitucijos Europai koncepcijos, pagal kurią visos esamos Sutartys turėjo būti panaikintos ir pakeistos vienu tekstu pavadinimu Sutartis dėl Konstitucijos Europai. Vietoj to parengta Reformų sutartis, kurioje, visai kaip Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartyse, padaryti esminiai esamų ES Sutarčių pakeitimai, siekiant padidinti ES veiksnumą vidaus ir išorės reikaluose, sustiprinti demokratinį teisėtumą ir apskritai pagerinti ES veiksmingumą. Lygiai taip pat, sekant sena gera tradicija, Reformų sutartis pavadinta Lisabonos sutartimi. Lisabonos sutartis parengta nepaprastai sparčiai, ypač dėl to, kad patys valstybių ir vyriausybių vadovai 2007 m. birželio d. Briuselyje vykusio Europos Vadovų Tarybos posėdžio išvadose išsamiai nustatė, kaip ir kokia apimtimi dėl Konstitucinės sutarties suderėtos naujovės turi būti įtrauktos į esamas Sutartis. Toks valstybių ir vyriausybių veikimo būdas buvo netipiškas jie neapsiribojo, kaip įprasta, bendrais nurodymais, kurie vėliau įgyvendinami Tarpvyriausybinėje konferencijoje, o patys rengė darytinų pakeitimų struktūrą ir turinį, dažnai netgi pateikdami tikslų tekstą. Ypač ginčytasi dėl ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo, tolesnio bendros užsienio ir saugumo politikos vystymo, naujo nacionalinių parlamentų vaidmens integracijos procese, Pagrindinių teisių chartijos įtraukimo į Sąjungos teisę ir galimą pažangą policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose. Taigi 2007 m. sušaukta Tarpvyriausybinė konferencija didelės veiksmų laisvės neturėjo ir buvo įgaliota tik techniškai padaryti norimus pakeitimus. 013

15 Tarpvyriausybinės konferencijos darbas buvo baigtas jau 2007 m. spalio d. ir tuo pat metu Lisabonoje vykusiame neformaliame Europos Vadovų Tarybos susitikime jam duotas politinis pritarimas. Ir pagaliau 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje sutartį iškilmingai pasirašė 27 ES valstybių narių ir jų vyriausybių vadovai. Tačiau ir šios Sutarties ratifikavimo procesas vyko labai sunkiai. Nors Lisabonos sutartis, priešingai negu Konstitucinė sutartis, įveikė ratifikavimo kliūtis Prancūzijoje ir Nyderlanduose, jos ratifikavimas žlugo per 2008 m. birželio 12 d. vykusį pirmą referendumą Airijoje (prieš balsavo 53,4 % iš 53,1 % dalyvavusių referendume piliečių). Tik pažadėjus kai kurias teisines garantijas dėl (ribotos) naujos Sutarties taikymo apimties Airijos piliečių nuomonės apie Lisabonos sutartį paklausta per antrą 2009 m. spalio mėn. vykusį referendumą. Šį kartą Sutartis iš Airijos gyventojų sulaukė plataus pripažinimo (už balsavo 67,1 % iš 59 % dalyvavusių piliečių). Be to, sėkminga referendumo Airijoje baigtis atvėrė kelią Lisabonos sutarties ratifikavimui Lenkijoje ir Čekijoje. Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kacziński) buvo paskelbęs, kad savo parašą po ratifikaciniu raštu dės tik jei Airijos referendumas baigsis sėkmingai. Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas (Václav Klaus) pirmiausia taip pat norėjo palaukti Airijos referendumo, o vėliau ratifikacinio rašto pasirašymą dar papildomai susiejo su garantija, kad Lisabonos sutartimi, ypač ja į ES sutartį įtraukta Pagrindinių teisių chartija, nebus daromas joks poveikis 1945 m. priimtiems vadinamiesiems Benešo dekretams, kuriais atmetamos pretenzijos į buvusias Vokietijos teritorijas Čekijoje. Išsprendus ir šį reikalavimą, 2009 m. lapkričio 3 d. Čekijos prezidentas pasirašė ratifikacinį raštą. Tad ir paskutinėje iš 27 valstybių narių ratifikavimo procedūra buvo sėkmingai baigta ir 2009 m. gruodžio 1 d. Lisabonos sutartis įsigaliojo. Lisabonos sutartimi Europos Sąjunga ir Europos bendrija tapo viena Europos Sąjunga. Sąvoka Bendrija visur pakeista sąvoka Sąjunga. Sąjunga pakeičia Europos bendriją ir yra jos teisių perėmėja. Tačiau Sąjungos teisė ir toliau grindžiama šiomis trimis Sutartimis. 014

16 Europos Sąjungos sutartis Europos Sąjungos sutartis (ES sutartis) visiškai pertvarkyta. Ji suskirstyta į šias šešias antraštines dalis: Bendrosios nuostatos (I), Nuostatos dėl demokratinių principų (II), Nuostatos dėl institucijų (III), Tvirtesnio bendradarbiavimo nuostatos (IV), Bendrosios nuostatos, susijusios su Sąjungos išorės veiksmais, ir konkrečios nuostatos, susijusios su bendra užsienio ir saugumo politika (V) ir Baigiamosios nuostatos (VI). Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) ištakos Europos bendrijos steigimo sutartis. SESV struktūra iš esmės atitinka EB sutarties struktūrą. Svarbiausi pakeitimai susiję su ES išorės veiksmais ir naujų skyrių įtraukimu, ypač dėl energetikos politikos, policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kosmoso, sporto ir turizmo. Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties (EAEB) pakeisti tik kai kurie punktai. Atitinkami specifiniai pakeitimai įtraukti į protokolus, kurie pridėti prie Lisabonos sutarties. ES sutartis ir SESV turi tokią pačią teisinę galią. Šis tikslus teisinis paaiškinimas yra būtinas, nes dėl naujo EB sutarties pavadinimo (Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo) ir reglamentavimo pobūdžio abiejose Sutartyse susidaro įspūdis, kad ES sutartis yra tarsi pagrindinis įstatymas ar pagrindų sutartis, o SESV labiau įgyvendinimo sutartis. Tačiau ES sutarties ir SESV pobūdis visiškai ne konstitucinis. Šį pokytį, palyginti su ankstesniuoju Konstitucijos projektu, atspindi apskritai Sutartyse vartojama terminija: sąvoka Konstitucija nevartojama, Sąjungos užsienio reikalų ministras vadinamas Sąjungos vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo politikai, o sąvokų įstatymas ir pagrindų įstatymas visai atsisakyta. Taip pat pakeistose Sutartyse nėra straipsnių, kuriuose būtų minimi ES simboliai, kaip antai: vėliava, himnas ir šūkis. ES teisės viršenybė neįtvirtinta aiškia sutartine nuostata, o išplaukia, kaip ir anksčiau, iš ES Teisingumo Teismo praktikos, į kurią šiuo klausimu nurodoma vienoje iš deklaracijų. 015

17 Be to, Lisabonos sutartimi panaikintas ES trijų ramsčių modelis. Pirmasis ramstis, kurį sudarė daugiausia vidaus rinka ir EB politikos sritys, sujungtas su antruoju ramsčiu, sudarytu iš bendros užsienio ir saugumo politikos, ir trečiuoju ramsčiu, sudarytu iš policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose. Tiesa, tebegalioja specialios procedūros bendros užsienio ir saugumo politikos srityje, įskaitant Europos gynybą, o prie Sutarties pridėtomis Tarpvyriausybinės konferencijos deklaracijomis pabrėžiamas specifinis šios politikos srities pobūdis ir ypatinga valstybių narių atsakomybė už ją. Šiuo metu ES priklauso 27 valstybės narės. Pirmiausia tai šešios EEB įsteigusios valstybės Belgija, Vokietija (1990 m. spalio 3 d. susivienijus abiem Vokietijos valstybėms Sąjunga padidėjo buvusios VDR teritorija), Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai m. sausio 1 d. į Bendriją įstojo Danija (tačiau išstojo Grenlandija, kurios piliečiai per 1982 m. vasario mėn. vykusį referendumą nedidele balsų persvara pasisakė prieš salos likimą EB), Airija ir Jungtinė Karalystė; Norvegijos piliečiai ketinimą stoti į Bendriją 1972 m. spalio mėn. vykusiame referendume taip pat atmetė (prieš 53,5 %). Vadinamoji ES plėtra į Pietus pradėta 1981 m. sausio 1 d. įstojus Graikijai ir baigta 1986 m. sausio 1 d. įstojus Ispanijai ir Portugalijai. Po plėtros į Pietus 1995 m. sausio 1 d. į ES įstojo Austrija, Suomija ir Švedija. Norvegijoje stojimą, kaip ir prieš 22 metus, sužlugdė nedidelė ne balsų persvara 52,4 % Norvegijos piliečių per referendumą vėl pasisakė prieš šalies narystę ES m. gegužės 1 d. į ES įstojo Baltijos valstybės Estija, Latvija ir Lietuva, Rytų ir Vidurio Europos valstybės Čekija, Vengrija, Lenkija, Slovėnija ir Slovakija bei dvi Viduržemio jūros salos Kipras ir Malta. Tik po gerų dvejų metų, 2007 m. sausio 1 d. įstojus Bulgarijai ir Rumunijai, plėtra į Rytus kol kas laikinai baigta. Taigi ES valstybių narių skaičius nuo 15 išaugo iki 27, o Sąjungos piliečių skaičius padidėjo maždaug 90 milijonų iki 474 milijonų. Ši istorinė ES plėtra yra branduolys ilgo proceso, per kurį galėjo susivienyti daugiau kaip pusę šimtmečio geležinės uždangos ir Šaltojo karo suskaldytos Europos tautos. Po šio penktojo ES plėtros etapo suvienytame Europos žemyne pirmiausia reikia užtikrinti valią, taiką, stabilumą ir ekonominę gerovę. Dar vienos derybos dėl narystės jau vyksta su Turkija. Turkija paraišką dėl narystės pateikė 1987 m. balandžio 14 d., tačiau jos ir ES ryšiai siekia ankstesnius laikus dar 1963 m. sudarytas EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas, kuriame minima šalies narystės perspektyva m. įsteigta Muitų sąjunga, o 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkyje Europos Vadovų Taryba Turkijai oficialiai suteikė šalies kandidatės statusą. Taip išreikštas įsitikinimas, kad 016

18 šalyje yra demokratinės sistemos pagrindai, nors ji turi dar labai daug nuveikti pagarbos žmogaus teisėms ir mažumų apsaugos srityse m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, deryboms dėl Turkijos narystės pagaliau uždegė žalią šviesą. Derybos prasidėjo 2005 m. spalio mėn. Galutinis jų tikslas šalies narystė. Tiesa, garantijos, kad jis bus pasiektas, nėra. ES taip pat sutariama, kad narystė galima ne anksčiau kaip 2014 m. Jai reikia labai rūpestingai pasirengti, kad integracija vyktų sklandžiai, nerizikuojant tuo, kas pasiekta per daugiau kaip 50 Europos integracijos metų. Kitos šalys kandidatės yra Kroatija, kuriai kelias į derybas dėl narystės atvertas 2005 m. spalio mėn., ir Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, kuriai šalies kandidatės statusas suteiktas 2005 m. gruodžio mėn., tačiau konkreti derybų pradžios data nenustatyta m. liepos 17 d. paraišką dėl narystės pateikė Islandija m. vasario 24 d. Europos Komisija Tarybai rekomendavo su Islandija pradėti derybas dėl narystės. ES ryžtingai atsigręžė į Vakarų Balkanų valstybes, nusprendusi joms taikyti tokią pačią strategiją, kaip ir pirmesnėms šalims kandidatėms. Tai reiškia, kad išplėstas stabilizavimo ir asociacijos procesas turi likti bendrąja Vakarų Balkanų valstybių nuostata ES narystės klausimu per visą stojimo laikotarpį. Pirmas svarbus žingsnis Europos partnerystės, įsteigtos su Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija ir Juodkalnija, įskaitant Kosovą ( 1 ). Europos partnerystės programų, kurias kai kuriais atvejais dar reikia pritaikyti prie atitinkamų poreikių, tikslas Vakarų Balkanų valstybėms teikti pagalbą, kad pasirengimas galimai narystei vyktų tvarkingai ir darniai, taip pat padėti rengiant veiksmų planus, kuriuose turi būti nustatomi vykdytinų reformų tvarkaraščiai ir tiksliai apibrėžtos priemonės, kurių valstybės ketina imtis, kad įvykdytų geresnės integracijos į ES reikalavimus. Iš anksto pasirūpinta ir išstojimu iš ES: į ES sutartį įtraukta išstojimo išlyga, pagal kurią valstybė narė turi teisę išstoti iš ES. Išstojimas nesusietas su jokia sąlyga, tik turi būti sudaromas ES ir tos valstybės narės susitarimas dėl išstojimo tvarkos arba, jei toks susitarimas nesudaromas, išstojimas įsigalioja ir be jo, praėjus dvejiems metams po pranešimo apie ketinimą išstoti pateikimo. Tiesa, nėra jokios nuostatos dėl valstybės narės pašalinimo iš ES dėl šiurkščių ir nuolatinių Sutarčių pažeidimų. ( 1 ) Kaip apibrėžta Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje

19 1955 m. birželio 1 3 d., Taormina (Italija). Jozefas Bechas (Joseph Bech), Polas Henris Spakas (Paul-Henri Spaak) ir Johanas Vilemas Bejenas (Johan Willem Beyen) viešbučio, kuriame jie gyveno Mesinos konferencijos metu, sode. Šie trys užsienio reikalų ministrai parengė Beniliukso memorandumą, dėl kurio per šią konferenciją diskutavo šešių šalių atstovai.

20 Pagrindinės Europos Sąjungos vertybės ES sutarties 2 straipsnis (Sąjungos vertybės) Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė. ES sutarties 3 straipsnis (Sąjungos tikslai) 1. Sąjungos tikslas skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę. 2. Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones. 3. Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą. Ji kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą. Ji skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą. Ji gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrina, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas. 019

21 4. Sąjunga įsteigia Ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta euro. 5. Palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir skatina savo vertybes ir savo interesus bei prisideda prie savo piliečių apsaugos. Ji prisideda prie taikos išsaugojimo, saugumo užtikrinimo, tvaraus planetos vystymosi, tautų tarpusavio solidarumo ir pagarbos, laisvos ir sąžiningos prekybos, skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo. [...] Suvienytos Europos kūrimo pamatas esminės vertybių sampratos, kurių laikytis valstybės narės jaučia pareigą ir kurias įgyvendinti patikėta veikiančioms ES institucijoms. Tarp šių pripažintų pagrindinių vertybių ilgalaikės taikos užtikrinimas, vienybė, lygybė, laisvė, solidarumas ir saugumas. ES aiškiai pasisako už visoms valstybėms narėms bendrų demokratijos ir teisinės valstybės principų laikymąsi bei pagrindinių ir žmogaus teisių apsaugą. Šios vertybės yra kelrodis ir toms valstybėms, kurios ateityje norėtų įstoti į ES. Be to, dėl šiurkštaus ir nuolatinio šių vertybių pažeidimo valstybė narė gali sulaukti sankcijų. Jei valstybių ir vyriausybių vadovai, remdamiesi trečdalio valstybių narių arba Komisijos pasiūlymu ir gavę Europos Parlamento pritarimą, nusprendžia, kad šiurkščiai ir nuolat pažeidžiamos Sąjungos vertybės ir principai, Taryba kvalifikuota balsų dauguma gali sustabdyti atitinkamos valstybės narės tam tikras pagal ES sutartį ir SESV atsirandančias teises, įskaitant tos valstybės narės vyriausybės atstovo Taryboje balsavimo teises. Tačiau atitinkamos valstybės narės įsipareigojimai pagal Sutartis tebėra tai valstybei privalomi. Taryba taip pat ypač atsižvelgia į tokio teisių sustabdymo padarinius piliečių ir įmonių teisėms ir pareigoms. ES kaip taikos garantas Nė vienas kitas Europos vienijimosi motyvas nepranoksta taikos troškimo. Per paskutinį šimtmetį Europoje vyko du pasauliniai karai tarp valstybių, kurios šiandien yra ES valstybės narės. Todėl Europos politika kartu yra taikos politika, o įkūrus ES kartu sukurtas Europos ilgalaikės taikos plano pagrindas, dėl kurio karas tarp valstybių narių neįmanomas. Tai įrodo 50 metų Europoje vyravusi taika. Kuo daugiau Europos valstybių prisijungia prie šio ilgalaikės taikos plano, tuo jis tampa stipresnis. Šiuo požiūriu abu 020

22 paskutiniai ES plėtros etapai, per kuriuos Sąjunga padidėjo 12, daugiausia Rytų ir Vidurio Europos valstybių, buvo svarbus indėlis į Europos ilgalaikės taikos plano stiprinimą. Leitmotyvai vienybė ir lygybė Vienybė yra leitmotyvas. Tik jei Europos valstybės žengs į priekį keliu, vedančiu į jų vienybę, bus galima įveikti dabarties problemas. Daugelio nuomone, be Europos integracijos ir be ES Europoje ir pasaulyje neįmanoma užtikrinti ir išsaugoti taikos, demokratijos ir teisinės valstybės, ekonominės gerovės ir socialinio saugumo. Nedarbas, nepakankamas augimas, aplinkos tarša tai jau seniai ne nacionalinės problemos ir išspręsti jų nacionaliniu lygmeniu neįmanoma. Tik ES lygmeniu galima sukurti stabilią ekonomikos sistemą, tik bendromis Europos pastangomis galima sukurti tokią tarptautinę ekonominę politiką, kuria būtų galima pagerinti Europos ekonomikos pajėgumą ir įtvirtinti socialinę teisinę valstybę. Europa be savo vidinio susitelkimo negali apginti savo politinės ir ekonominės nepriklausomybės nuo likusio pasaulio, atgauti įtakos pasaulyje ir užtikrinti savo dalyvavimą pasaulio politikoje. Vienybė galima tik ten, kur yra lygybė. Nė vienas Sąjungos pilietis dėl savo pilietybės negali būti statomas į blogesnę padėtį, t. y. diskriminuojamas. Turi būti kovojama su nevienodu požiūriu dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos. Pagrindinių teisių chartijoje šiais požymiais neapsiribojama joje draudžiama diskriminacija ir dėl odos spalvos, genetinių bruožų, kalbos, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties ar gimimo. Be to, visi Sąjungos piliečiai lygūs prieš įstatymą. Valstybėms narėms lygybės principas reiškia, kad nė viena neturi viršenybės prieš kitą ir kad prigimtiniai skirtumai, kaip antai šalies dydis, gyventojų skaičius ir skirtingos struktūros, turi būti vertinami laikantis lygybės principo. Pagrindinės laisvės Taika, vienybė ir lygybė kartu suteikia laisvę. Dabar jau 27 valstybių ryšiais sukūrus didelę erdvę kartu suteikiama nemažai laisvių už nacionalinių ribų. Pirmiausia tai darbuotojų judėjimo laisvė, įsisteigimo laisvė, laisvė teikti paslaugas, prekių judėjimo laisvė ir kapitalo judėjimo laisvė. Šiomis 021

23 pagrindinėmis laisvėmis užtikrinama galimybė verslininkams laisvai priimti sprendimus, darbuotojams laisvai pasirinkti darbo vietą, vartotojams laisvai rinktis iš įvairiausių produktų. Dėl laisvos konkurencijos verslininkai savo pasiūlą gali nukreipti nepalyginamai didesniam skaičiui vartotojų. Darbuotojai visoje ES erdvėje gali ieškoti darbo ir keisti jį pagal savo norus ir interesus. Vartotojai iš prekių, kurių pasiūla dėl didesnės konkurencijos yra daug platesnė, gali pasirinkti pigiausią ir geriausią. Tiesa, valstybių, kurios ES narėmis tapo 2004 m. gegužės 1 d. ir 2007 m. sausio 1 d., piliečiams iš dalies dar taikomos pereinamosios nuostatos. ES stojimo sutartyje atitinkamos išimtys numatytos ypač dėl laisvo darbuotojų judėjimo, laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės. Pagal šias išimtis senesnės ES valstybės narės ne daugiau kaip septynerius metus gali riboti laisvą šių naujesnių valstybių narių darbuotojų judėjimą, t. y. suteikti leidimus dirbti pagal nacionalinę teisę ar dvišalius susitarimus. Solidarumo principas Solidarumas yra būtina laisvės pataisa, nes dėl beatodairiško naudojimosi laisve visada nukenčia kiti. Todėl norint, kad bendrijos tvarka išliktų, visada kaip esminį principą reikia pripažinti jos narių solidarumą, o naudą, t. y. gerovę, ir naštą paskirstyti proporcingai ir teisingai visiems nariams. Pagarba nacionaliniam tapatumui Nacionalinis valstybių narių tapatumas gerbiamas. Valstybės narės ES turi ne susilieti, o su savo nacionaliniais savitumais į ją įsilieti. Būtent iš nacionalinių savitumų ir tapatumų įvairovės ES semiasi dvasinių ir moralinių jėgų, kurios savo ruožtu panaudojamos bendros visumos labui. Saugumo poreikis Pagaliau visos šios pagrindinės vertybės priklauso nuo saugumo. Ypač po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Amerikoje kova su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu ir Europoje vėl atsidūrė dėmesio centre. Nuolat stiprinamas policijos ir teisminis bendradarbiavimas, bendrų išorinių ES sienų apsauga. 022

24 Tačiau saugumas Europoje reiškia ir socialinę visų ES gyvenančių piliečių apsaugą, darbo vietų saugumą ir verslo priemonių, kurių imamasi pasitikint verslo aplinkos pastovumu, saugumą. Todėl šiuo atžvilgiu ES institucijos raginamos piliečių ir įmonių ateičiai suteikti apibrėžtumo, o sąlygoms, nuo kurių jie priklauso pastovumo. Pagrindinės teisės Prie pagrindinių vertybių ir esminių vertybių sampratų, kuriomis grindžiama ES, priklauso ir individualios pagrindinės Sąjungos piliečių teisės. Europos istoriją daugiau kaip du šimtmečius ženklino nuolatinės pastangos stiprinti pagrindinių teisių apsaugą. Nuo pat 18-ojo amžiaus, kai buvo paskelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, pagrindinės teisės ir laisvės yra neatskiriama daugumos civilizuotų valstybių konstitucinės santvarkos dalis. Ypač tai pasakytina apie ES valstybes nares, kurių teisėtvarka grindžiama pagarba teisei ir orumui bei kiekvieno asmens laisve ir galimybėmis vystytis. Be to, sudaryta daugybė tarptautinių susitarimų dėl žmogaus teisių apsaugos, iš jų ypač svarbi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK). Bendrijos pagrindinių teisių sistema susiformavo tik pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, kuri, tiesa, pradėta palyginti vėlai 1969 m., nes iš pradžių Teisingumo Teismas visus su pagrindinėmis teisėmis susijusius ieškinius atmesdavo nurodydamas, kad jis neturįs spręsti problemų, priklausančių nacionalinei konstitucinei teisei. Šią savo poziciją Teisingumo Teismas turėjo pakeisti ypač dėl jo paties pagrįsto Sąjungos teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principo, nes ši viršenybė įmanoma tik jei Sąjungos teise bus įmanoma užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą, lygiavertę nacionalinių konstitucijų suteikiamai apsaugai. Šios Teisingumo Teismo praktikos išeities taškas buvo jo sprendimas byloje Stauder, kurios objektas buvo tai, kad karo aukoms skiriamų išmokų gavėjas savo orumo ir lygybės principo pažeidimu laikė reikalavimą registruojantis nusipirkti sviesto su nuolaida, vadinamojo kalėdinio sviesto, nurodyti savo pavardę. Nors Teisingumo Teismas jau aiškindamas Bendrijos teisės aktą priėjo prie išvados, kad pavardės nurodyti nereikia, ir, ar tai yra pagrindinių teisių pažeidimas, iš tikrųjų tirti jau nebereikėjo, baigdamas jis konstatavo, kad ir pagrindinių teisių užtikrinimas priklauso bendriesiems Bendrijos tei- 023

25 sės sistemos principams, kurių laikymąsi turi užtikrinti Teisingumo Teismas. Taip Teisingumo Teismas pirmą kartą pripažino pačios ES pagrindinių teisių sistemos egzistavimą. Atskiras pagrindinių teisių užtikrinimo nuostatas Teisingumo Teismas pirmiausia išvedė iš kai kurių Sutarčių nuostatų. Tai ypač pasakytina apie nemažai diskriminacijos draudimų, kuriais išreiškiami atitinkamai ypatingi bendrojo lygybės principo aspektai, pavyzdžiui, bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimas (SESV 18 straipsnis), kova su nevienodu požiūriu dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos (SESV 10 straipsnis), vienodas prekių ir asmenų traktavimas keturių pagrindinių laisvių atžvilgiu (laisvas prekių judėjimas, SESV 34 straipsnis; laisvas asmenų judėjimas, SESV 45 straipsnis; įsisteigimo laisvė, SESV 49 straipsnis; laisvė teikti paslaugas, SESV 57 straipsnis), konkurencijos laisvė (SESV 101 ir kt. straipsniai) ir vienodas darbo užmokestis vyrams ir moterims (SESV 157 straipsnis). Keturias pagrindines EB laisves, kuriomis užtikrinamos pagrindinės profesinio gyvenimo laisvės, galima laikyti ir Bendrijos judėjimo laisvės ir laisvės pasirinkti profesiją pagrindine teise. Taip pat aiškiai užtikrinama teisė burtis į organizacijas (SESV 153 straipsnis), teisė pateikti peticiją (SESV 24 straipsnis) ir tarnybinės ir komercinės paslapties saugojimas (SESV 339 straipsnis). Bendrijos teise grindžiamus pagrindinių teisių apsaugos principus Teisingumo Teismas nuolat tobulino ir papildė kitomis pagrindinėmis teisėmis, pripažindamas bendruosius teisės principus, kuriuos jis konkretino remdamasis, viena vertus, bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis, antra vertus, tarptautinėmis sutartimis dėl žmogaus teisių apsaugos, kurias sudarant dalyvavo valstybės narės. Pastarasis teiginys ypač pasakytinas apie EŽTK, kuri, formuluojant Bendrijos pagrindinių teisių turinį, yra svarbus orientyras dėl jų apsaugos reikalavimų. Šiuo pagrindu Teisingumo Teismas kaip ES teisėtvarka užtikrinamas pagrindines teises pripažino tokias pagrindines teises kaip nuosavybės teisė, laisvė pasirinkti profesiją, būsto neliečiamybė, saviraiškos laisvė, bendroji asmeninė neturtinė teisė, šeimos apsauga (pavyzdžiui, teisė atvykti darbuotojų migrantų šeimos nariams), ekonominė laisvė, religinių įsitikinimų ir tikėjimo laisvė bei nemažai procesinių pagrindinių teisių, kaip antai teisės būti išklausytam principas, iš bendrosios teisės (angl. common law) žinomas korespondencijos su advokatu slaptumo apsaugos principas (angl. legal privilege), draudimo bausti du kartus už tą patį nusikaltimą principas arba pareiga motyvuoti Sąjungos teisės aktus. 024

26 Ypač svarbus ir teisminiuose ginčuose dažnai pasitelkiamas vienodo požiūrio principas. Bendriausioje šio principo apibrėžtyje sakoma, kad į panašias aplinkybes negalima žiūrėti skirtingai, nebent diferenciacija būtų objektyviai pagrįsta. Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką vienodo požiūrio principu nedraudžiama, priešingai ligšiolinėms tarptautinėms tradicijoms, savo šalies piliečiams ar savo šalies gaminiams taikyti griežtesnius reikalavimus negu kitų valstybių narių piliečiams ar įvežamiems gaminiams. Šios vadinamosios atvirkštinės diskriminacijos Bendrijos teise panaikinti neįmanoma, nes ji yra ribotos Sąjungos kompetencijos pasekmė. Pagal ligšiolinę Teisingumo Teismo praktiką iš pagrindinių teisių kylantis liberalizavimo principas apima iš esmės tik tarpvalstybinius procesus. Nacionalinių gaminių gamybos ir pardavimo arba tos valstybės piliečių teisinio statuso toje valstybėje reglamentavimas į Bendrijos teisės reglamentavimo sritį patenka tik tiek, kiek tai suderinta Sąjungos lygmeniu. Dėl Teisingumo Teismo praktikos Sąjungos teisėje taip pat yra nemažai su pagrindinėmis teisėmis susijusių teisinės valstybės principų, tarp jų didžiulę praktinę reikšmę turintis proporcingumo principas. Jis apima naudos ir interesų palyginimo principą, o šis savo ruožtu priemonės tinkamumo ir būtinumo bei draudimo nustatyti neproporcingus įpareigojimus aspektus. Prie bendrųjų teisės principų, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, priskirtini ir bendrieji administracinės teisės ir teisingo proceso (angl. due process) principai, pavyzdžiui, teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nepalankių teisės aktų taikymo atgaline data draudimas arba palankių teisės aktų atšaukimo ar panaikinimo draudimas bei teisės būti išklausytam principas, kuris taikomas ir Europos Komisijos administracinėse procedūrose, ir Teisingumo Teismo bylose. Ypatingą vietą užima ir didesnio skaidrumo reikalavimas, pagal kurį sprendimai turi būti priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečių. Esminis šio skaidrumo elementas yra tai, kad kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas juridinis asmuo, kurio būstinė vienoje iš valstybių narių, turi teisę prieiti prie Tarybos ir Europos Komisijos dokumentų. Be to, turi būti viešinamos visos išmokos iš ES biudžeto fiziniams ar juridiniams asmenims. Tuo tikslu kuriamos duomenų bazės, prie kurių gali laisvai prieiti kiekvienas Sąjungos pilietis. Net ir labai vertinant Teisingumo Teismo laimėjimus kuriant nerašytines pagrindines teises, visgi šis Europos pagrindinių teisių tobulinimo procesas turėjo didelį trūkumą Teisingumo Teismas apsiribojo konkrečiais atvejais, todėl jis negalėjo iš bendrųjų teisės principų išvesdinti pagrindinių 025

27 teisių visose srityse, kuriose tai atrodo būtina ar pageidautina. Jis taip pat negalėjo nustatyti pagrindinių teisių apsaugos apimties ir ribų, kiek tai būtina atsižvelgiant į visumą ir diferencijuotumą. Todėl ES institucijos negalėjo pakankamai įvertinti, ar joms kyla pavojus pažeisti kurią nors pagrindinę teisę, ar ne. Ir Sąjungos piliečiai negalėjo taip paprastai kiekvienu atveju nuspręsti, ar pažeidžiama kuri nors iš jų pagrindinių teisių. Kaip išeitis iš šios padėties ilgą laiką buvo laikomas ES prisijungimas prie Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK). Tačiau Teisingumo Teismas savo Nuomonėje 2/94 nustatė, kad dabartiniame Sąjungos teisės raidos etape ES neturi įgaliojimų prisijungti prie Konvencijos. Teisingumo Teismas šiuo klausimu išaiškino, kad, net jeigu pagarba žmogaus teisėms yra ES veiksmų teisėtumo sąlyga, dėl prisijungimo prie EŽTK gerokai pasikeistų dabartinė Sąjungos sistema, nes ES būtų įtraukta į atskirą tarptautinę institucinę sistemą, o visos EŽTK nuostatos būtų įtrauktos į Sąjungos teisinę sistemą. Toks ES žmogaus teisių apsaugos sistemos pakeitimas, dėl kurio ir ES, ir valstybės narės patirtų esminių institucinių pokyčių, Teisingumo Teismo nuomone, turėtų konstitucinę svarbą ir todėl dėl savo pobūdžio viršytų SESV 352 straipsnyje numatytą Sutarčių papildymo kompetenciją. Todėl, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ES sutarties 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai sakoma, kad ES prisijungia prie EŽTK. Lisabonos sutartimi žengtas dar vienas labai svarbus žingsnis tobulinant ES pagrindinių teisių sistemą ir sukurtas naujas ES pagrindinių teisių apsaugos pagrindas. Naujame ES sutarties straipsnyje dėl pagrindinių teisių (6 straipsnis) nurodyta, kad ES institucijos ir valstybės narės, taikydamos ir įgyvendindamos Sąjungos teisę, privalo laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos. Pagrindinių teisių chartiją parengė Konventas, sudarytas iš 16 valstybių ir vyriausybių vadovų įgaliotinių, Europos Komisijos pirmininko, 16 Europos Parlamento narių ir 30 nacionalinių parlamentų narių (po du iš kiekvienos tuometinės valstybės narės), vadovaujant prof. dr. Romanui Hercogui (Roman Herzog) m. gruodžio 7 d. Nicoje per Europos Vadovų Tarybos susitikimą Chartiją, kaip Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, iškilmingai paskelbė Europos Parlamento, ES Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai. Vykstant konsultacijoms dėl Konstitucijos Europai Chartija buvo peržiūrėta ir pakeista ir tapo neatskiriama 2004 m. spalio 29 d. Konstitucinės sutarties dalimi. Konstitucinei sutarčiai žlugus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kaip savarankišką teisės aktą, 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre vėl iškilmingai paskelbė Euro- 026

28 pos Parlamento, ES Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai. ES sutartyje nurodoma būtent į šią Chartijos redakciją, kaip į privalomą teisės aktą. Taip Pagrindinių teisių chartija tampa teisiškai privaloma ir ja kartu nustatoma pagrindinių teisių taikymo sritis Sąjungos teisėje. Tačiau tai negalioja Lenkijai ir Jungtinei Karalystei. Abi šios valstybės narės negalėjo ar nenorėjo paklusti Chartijos pagrindinių teisių reikalavimams, bijodamos, kad dėl Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių galiojimo jos turės atsisakyti ar bent pakeisti savo nuomonę tam tikrais klausimais, kaip antai religinių įsitikinimų ir tikėjimo arba požiūrio į mažumas. Abiem šioms valstybėms narėms pareiga gerbti pagrindines teises kyla ne iš Pagrindinių teisių chartijos, o, kaip ir anksčiau, iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su pagrindinėmis teisėmis. 027

29 1964 m. rugsėjo 27 d., Briuselis. Automobilis su europiniais numeriais prieš statomą pastatą Joyeuse entrée, būsimą Europos Komisijos būstinę.

30 Europos Sąjungos Konstitucija Kiekviena visuomeninė sąjunga turi konstituciją. Konstitucija nustatoma politinės sistemos struktūra, t. y. sąjungos narių vieta vienas kito ir visumos atžvilgiu, bendri tikslai ir privalomų sprendimų priėmimo taisyklės. Todėl ES, kaip valstybių sąjungos, kuriai suteiktos tam tikros užduotys ir funkcijos, Konstitucija turi būti pajėgi atsakyti į tokius pačius klausimus, kaip ir valstybės konstitucija. Du aukščiausi valstybių bendruomenių valdymo principai yra teisė (angl. rule of law) ir demokratija. Todėl bet kokia Sąjungos veikla, norint, kad ji atitiktų pagrindinius teisės ir demokratijos reikalavimus, ir teisės, ir demokratijos požiūriu turi būti teisėta steigimas, struktūra, kompetencija, veikimas, valstybių narių ir jų institucijų statusas, piliečių statusas. ES Konstitucija, žlugus 2004 m. spalio 29 d. Konstitucinei sutarčiai, kaip ir anksčiau, nėra įtvirtinta viename nuosekliame konstituciniame rašte, kaip daugumos valstybių narių konstitucijos. Ji kyla iš taisyklių ir pagrindinių vertybių, kurių suinteresuotieji subjektai laikosi kaip privalomų, visumos. Šios normos iš dalies nustatytos Europos Sutartyse ar Sąjungos institucijų priimtuose teisės aktuose, iš dalies atsispindi įpročiuose. ES teisinė prigimtis Apibrėžiant teisinę prigimtį turima mintyje bendrasis teisinis organizacijos suvokimas pagal jai būdingas savybes. Nors šios savybės nustatytos dar 1963 ir 1964 m. dviejuose lemiamuose Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimuose, atsižvelgiant į tuometinę Europos ekonominę bendriją, jos tebegalioja ir šiandieninei Europos Sąjungai. BYLA VAN GEND & LOOS Šioje byloje Nyderlandų transporto įmonė Van Gend & Loos Nyderlandų teismui apskundė Nyderlandų muitų valdybą, kuri už tam tikrą iš Vokieti- 029

31 jos įvežamą cheminį gaminį ėmė didesnį negu anksčiau muitą. Įmonė tame įžvelgė EEB sutarties 12 straipsnio pažeidimą, kuriuo valstybėms narėms draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus muitus. Atsižvelgdamas į tai, Nyderlandų teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti ginčijamos EB sutarties nuostatos taikymo apimtį turinio ir teisės požiūriu. Teisingumo Teismas, pasinaudodamas šia byla, priėmė kai kurias esmines nuostatas dėl EB teisinės prigimties. Šio bylos sprendime sakoma: EEB sutarties tikslas sukurti bendrąją rinką, kurios funkcionavimas būtų tiesiogiai susijęs Bendrijos teisės subjektais, todėl ši Sutartis yra daugiau negu paprastas susitarimas, kuris nustatytų tik abipusius Susitariančiųjų Valstybių įsipareigojimus. Šią koncepciją patvirtina Sutarties preambulė, taikoma ne tik vyriausybėms, bet ir tautoms, būtent įkuriant institucijas, oficialiai įteisinančias suverenias teises, kurių įgyvendinimas susijęs tiek su valstybėmis narėmis, tiek su jų piliečiais. [...] Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą, kurios labui valstybės, nors ir tik tam tikrose nustatytose srityse, apribojo savo suverenias teises ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai. BYLA COSTA PRIEŠ ENEL Jau po metų byloje Costa prieš ENEL Teisingumo Teismas turėjo progą savo analizę pagilinti. Bylos aplinkybės buvo tokios: 1962 m. Italija nacionalizavo elektros energijos gamybos ir skirstymo įmones, o elektros energijos bendrovių eksploatacinius įrenginius perdavė elektros tinklų bendrovei ENEL. Ponas F. Kosta (Costa), kaip vienos iš nacionalizuotų įmonių akcinės bendrovės Editon Volta akcininkas, laikė, kad iš jo buvo atimti dividendai, ir dėl to atsisakė apmokėti ITL sąskaitą už elektros energiją. Taikos teisėjui Milane ponas F. Kosta savo elgesį teisino, be kita ko, tuo, kad nacionalizavimo įstatymu pažeista nemažai EEB sutarties nuostatų. Taikos teismas, norėdamas įvertinti tokį pono F. Kosta pareiškimą, Teisingumo Teismui pateikė įvairių klausimų dėl EEB sutarties aiškinimo. Šis savo sprendime pateikė tokį EEB teisinės prigimties aiškinimą: Kitaip negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis nustatė savą teisinę sistemą, kuri [...] buvo integruota į valstybių narių teisinę sistemą ir kurią 030