VIDURINIŲ AMŽIŲ MOTERS BŪKLĖ IR MOTERŲ EMANCIPACIJA

MARIJA RUGINIENĖ, kaunas VIDURINIŲ AMŽIŲ MOTERS BŪKLĖ IR MOTERŲ EMANCIPACIJA ĮŽANGA Šiuo straipsniu nemanoma daryti išsemiančio, antraštėje pažymėtų klausimų, išgvildenimo. Jame bus apsiribota trumpa vidurinių amžių europietės būklės apžvalga, paskiau, perėjus prie moterų emancipacijos, teks tik sugretinti šiuodu iš pažiūros mažai, rodosi, giminingu moters istorijos momentu, juodu palyginti ir, pagaliau, trumpai atsakyti į klausimą, ar moterų emancipacija yra iš tikrųjų vien moderniosios kultūros išdava, kaip paprastai manoma, ar galbūt jos, kaip ir eilės kitų tariamų pastarųjų amžių kultūros naujenybių, šaknys glūdi giliau, negu naujieji amžiai. Graikiškosios ir romėniškosios senovės įtaka moderniajai Vakarų Europos kultūrai tiek yra ryški, kad, rodosi, nieks rimtai ir nemėgina jos ginčyti. Kitaip yra su viduriniais amžiais. Viduriniai amžiai tai istorijos laikotarpis, kuris dėl savo ypatingo charakterio tiek istorikų, tiek neistorikų buvo ir yra labai įvairiai vertinamas. Vieni jį laiko tamsia dekadencijos epocha, ne tik nieko neįnešusia į bendrąjį kultūros lobyną, bet dar sunaikinusia brangųjį klasiškosios senovės palikimą; kitiems gi tai lopšys, kuriame išsirutuliojo moderniosios Europos tautos, susiformavo valstybės, gimė, augo, modernėjo literatūra, švietimo įstaigos, miestai ir pramonė, iš čia, pagaliau, kilo didžiosios idėjos, davusios pradžią moderniosioms Vakarų Europos kultūros apraiškoms. Šiam nuomonių skirtumui pailiustruoti, leisiu sau padaryti trumpą ištrauką iš žymaus vidurinių amžių istorijos žinovo A. F. Ozanamo veikalo Penktojo amžiaus civilizacija : Istorikas Gibbon, rašo Ozanamas, būdamas jaunas, aplankė Romą. Vieną dieną, paskendęs mintyse apie senovę, jis klaidžiojo po kapitolių. Staiga jis išgirdo bažnytinių giesmių chorą ir pamatė išeinančią iš Ara Coeli bazilikos ilgą procesiją vienuolių pranciškonų, kurie savo sandalėmis brūžavo kitąsyk daug triumfo mačiusį grindimą. Jį apėmė apmaudas ir čia pat jis pasiryžo atkeršyti krikščioniškiems barbarams už padarytą senovei skriaudą jis nusprendė parašyti Romos imperijos žlugimo istoriją. Ir aš rašo toliau Ozanamas, taip pat mačiau Ara Coeli vienuolius, žygiuojančius senu Kapitoliaus Jupiterio

Vidurinių amžių moters būklė ir moterų emancipacija 453 grindimu. Aš džiaugiuosi, nes meilė nugalėjo jėgą, ir aš pasiryžau parašyti istoriją pažangos epochoje, kurioje anglų filosofas Gibbon matė tik dekadenciją, istoriją civilizacijos barbarų amžiuje, istoriją minties, iškilusios iš literatūros griuvėsių ir perskrodžiusios pagaliau invazijos bangas, panašiai, kaip žydai Raudonąją jūrą: tai pačiai rankai globojant forti tegente bracchio. Aš nieko nežinau antgamtiškesnio ir geriau įrodančio krikščionybės dieviškumą, kaip šis žmogaus dvasios išgelbėjimas. 1 Iš tikrųjų, viduriniai amžiai didelių kontrastų epocha. Gyvoji kankinių krikščionybė čia sumišusi su atkaklia pagonybe, švelni labdarybė pinasi su šiurkščiu brutalumu; šalia didingų gotikos bažnyčių čia stūkso šlykštaus ištvirkavimo lindynės, greta kupinų religinio entuziazmo kryžiaus karų eina neapykanta Bažnyčiai persunktos eretikų kovos visas šis chaotiškas mišinys liudija didelių perversmų laikmetį, žmogaus dvasios ir viso jo gyvenimo persilaužimą į naują erą nuo stabmeldiškojo prie krikščioniškojo idealo. Iš kitos pusės nieko nėra nepastovesnio, kaip istorijos veidas: silpnas tautas pakeičia stipriosios, griovimo amžių seka papėdžiui kūrybos amžius ir tai, kas mums atrodo pasigailėjimo vertais griuvėsiais, yra nekartą pamatas genialaus architektūros kūrinio. Kai barbarai, sako Ozanamas, griovė senosios Romos maldyklas, jie dėjo pamatus didingoms popiežių Romos bazilikoms. Tie grotai buvo didžiųjų Romos architektų pijonieriai. 2 L TEISINĖ IR EKONOMINĖ MOTERS BŪKLĖ VIDURINIAIS AMŽIAIS Kaip visas vidurinių amžių žmogaus gyvenimas, taip ir moters istorija yra pilna staigių priešingumų. Romėnų istorikas Tacitas veikale Germania gana simpatingai vaizduoja germanes ir kitų, Romos šiaurėje gyvenusių, tautų moters gyvenimą. Ji buvusi vyro bendradarbė tiek taikos, tiek karo metu, jos įtaka buvusi didelė ne tik šeimos, bet ir viešame gyvenime. Moteris buvo gerbiama; germanai gyvenę monogaminėje moterystėje. Tačiau iš to paties Tacito žodžių aiškėja ir antroji barbariškųjų Europos tautų moters gyvenimo pusė, būtent, jos nepaprastas apkrovimas darbu. Ji buvo kartu šeimininkė ir ūkvedė, namų ir lauko darbininkė, amatininke ir vaikų auklėtoja. Paprastai, jai vienai tekdavo aprūpinti šeimą maistu ir apdaru. Vyras nuolat būdavo kare arba medžioklėje. Grįžęs jis, paprastai, ilsėdavosi, tingiai tysodamas ant lokio kailio, gurkšnodamas midų, žaisdamas kauleliais ar 1 A. F. Ozanam, La civilisation au cinąiuėme Siėcle, t. I, p. 51 52. 2 Op. c. p. 55.

454 Marija Ruginienė ba planuodamas naujus žygius. Rūpintis ūkiu ir vaikais buvo silpnųjų ir belaisvių dalykas. 1 Tais neramiais mūsų tolimųjų prosenelių laikais moteris beveik viena dirbo pozityvų darbą kūrė materijališką kultūrą. Tik labai pamažu apsistojus tautų kraustymuisi, įsigalėjus pastovesnėms politinio gyvenimo formoms susinormavo ir ekonominiai santykiai. Pasidalinta darbu: vyras paėmė žemės ir kitus stambesnius ūkio darbus, moteriai liko namų ūkis plačia to žodžio prasme: gyvulių ir daržų priežiūra, virtuvė, rūbų ir kitų kasdieninio gyvenimo reikmenų gamyba ir, žinoma, vaikų auklėjimas. Šie darbai absorbuodavo tiek šeimos, tiek platesnės šeimynos moteriškąsias pajėgas. Nors ir sunkus ir vargingas buvo moters gyvenimas šeimoje, tačiau jis buvo daugiau ar mažiau tikras. Kur kas sunkesnė būklė buvo našlių ir netekėjusių moterų, kurių skaičius viduriniais amžiais buvo gana žymus. Mat, nors apskritai pasaulyje vyrų yra apie 15 20 milijonų daugiau kaip moterų, tačiau Europoje beveik visais laikais moterų skaičius viršijo vyrų skaičių. Manoma, kad šis skirtumas buvęs ypač jaučiamas viduriniais amžiais. 2 Be natūralių priežasčių nemaža vyrų čia žūdavo per, beveik nesibaigiančius, karus, jų daugiau išmirdavo limpamomis ligomis ir dėl nenormalių gyvenimo sąlygų, be to, dalis jų tapdavo dvasininkais. Netekėjusių moterų ir našlių būklę dar sunkino ta aplinkybė, kad, didėjant Europos gyventojų skaičiui, vyrai vis naujas darbo sritis, ypač namų pramonėj, ėmė paveržti iš moterų. Antroje vidurinių amžių pusėje iškilo amatininkai - spev cijalistai, kurie sudarė sąjungas - cechus. Tai buvo grynai vyrų sąjungos su tam tikromis teisinėmis ir net militarinėmis funkcijomis. Vyriška giminė buvo pagrindinė sąlyga patekti į cechą. 3 Kas žino, ką reiškė cechai vidurinių amžių pramonėje, tas lengvai supras, kiek šitas išskyrimas pasunkino moters kovą dėl egzistencijos. Tačiau būtinumas stipresnis už visokius varžtus. Gyvo reikalo stumiamos, moterys, kiek galėdamos, gynė tas pozicijas, kurias anksčiau jos buvo užėmusios vienos, ir į kurias vyrai, pirma su panieka žiūrėję, pradėjo veržtis visa jėga. Nežiūrint visų kliūčių, dalis moterų vis dėlto patekdavo į amatininkų cechus. Kitos sudarydavo atskiras moterų amatininkių sąjungas. Daugiausia moterų dirbo verpimo-audimo pramonėje. Iš kirpimo - siuvimo pramonės, kuri visa anksčiau buvo moterų rankose, moteris buvo vis labiau išstumiama, pagaliau daugumas kirpėjų buvo vyrai, moterys liko siuvėjos. Bet išviso beveik nebuvo amato, kuriame moteris vienu ar kitu būdu nebūtų dirbusi. Pasiremdamas Frankfurto archyvuose rastais 1 Fr. Zurbonsen. Quellenbuch zur Geschichte. B. II. p. 2 ff. H. Finke. Die Frau im Mittelalter, p. 98 ff. 2 H. Finke. Die Frau im Mittelalter, p. 100. 3 K. Büchner, Die Frauenfrage im Mittelalter, p. 14.

Vidurinių amžių moters būklė ir moterų emancipacija 455 duomenimis, Büchneris dažniau pasitaikiusias tarp 1320 1500 m. darbo sritis šitaip skirsto: 1) 65 darbo sritys, kuriose dirbo tik vienos moterys, 2) 17 darbo sričių, kuriose moterys viršijo, 3) 38 darbo sritys, kuriose vyrų ir moterų skaičius buvo lygus, 4) 81 darbo sritis, kuriose viršijo vyrai. Taigi, pabaigoje vidurinių amžių buvo Vokietijoje apie 200 darbo sričių, prieinamų moterims. 1 Tačiau atlyginamos, kad ir už tos pačios rūšies darbą, moterys visur buvo menkiau, negu vyrai. Be ūkio darbų ir industrijos lengviau prieinamas viduramžių moteriai pragyvenimo šaltinis buvo gydytojos ir mokytojos profesija. Moterų gydytojų daugiausia buvo Italijoje. Pirmosios gydytojos, kaip ir gydytojai, neturėjo specialaus teoretinio pasiruošimo, nes ir mokyklų šio tipo pradžioje nebuvo. Įsisteigus pirmajai aukštajai medicinos mokyklai Salerne, joje studijuoja ir moterys. Tratula yra viena iš pirmųjų šios mokyklos mokinių ir mokytų moterų - gydytojų. Kitos mokėsi Montpelier mokykloje. Büchneris nurodo, kad tarp 1389 1497 m., vadinasi, beveik 100 metų laikotarpyje, tik viename Frankfurto mieste yra buvę apie 15 moterų gydytojų, jų tarpe kelios akių gydytojos. Kai kurios už gerą gydymą gavusios iš miestų tarybų pagyrimų ir privilegijų. 2 Net ir labai negausioje viduramžių medicinos literatūroje randama moterų vardų. Šv. Hildegarda yra autore Liber simplicos medicinae paprastosios medicinos knygos veikalo turinčio reikšmės ir gamtos mokslų istorijai. Minėtoji Tratula parašė: De mulieris passionibus moters gimdymo kančios ir jos higiena. Tačiau vėliau ir ši darbo sritis buvo mėginama moterims paveržti. Pav., Paryžiaus gydytojų cechai darė moterims-gydytojoms įvairių sunkumų. 3 Taip pat užtinkama pabaigoje viduramžių ir pasauliečių moterų-mokytojų; kai kurios, pav., mokyto Menegoldo dukterys, turėjusios net nuosavią mokyklą. 4 Bet tokių buvo labai nedaug, nes ir išviso pasauliečių mokytojų viduriniais amžiais buvo maža. Kad ir buvo v. amžių moterims prieinamos įvairios darbo sritys, tačiau toli gražu ne visoms. Augant miestams, augo ir moterų bedarbių skaičius. Kokia skurdi buvo pavieniai gyvenančios moters būklė, rodo kad ir XIV XV amž. Frankfurto miesto įvairių mokesčių mokėtojų sąrašai. 1410 m. į sąrašus buvo įtraukta 1888 vyrai mokesčių mokėtojai; iš jų 148, t. y.7,8% pažymėti nesugebą mokesčių sumokėti dėl neturto. Tuo pačiu laiku moterų-mokesčių mokėtojų, vadinasi savarankiai gyvenančių, buvo 568; jų tarpe 1 Büchner, ap. c. p. 21. 2 Büchner, ap. c. p. 23. 3 Finke, op. c. 103. 4 Finke, op. c. 35.

456 Marija Ruginienė 188 t. y. 33,6% negali dėl neturto mokesčių sumokėti. Taigi, visiškai beturčių moterų 26% daugiau negu vyrų. Atsilankę tokių moterų butuose mokesčių rinkėjai rasdavo paprastai juos tuščius ir vėliau sąrašuose šalia pavardės trumpai žymėdavo: išvyko, pabėgo, išėjo elgetauti. 1 Elgetavimas, ypač moterų tarpe, buvo viduriniais amžiais tiek paplitęs, kad niekas jo ir nesidrovėdavo. Elgetaudavo seni ir jauni, vyrai ir moterys iš vargo, o taip pat ir iš noro palaidai gyventi. Kartais jaunieji elgetos, vyrai ir moterys, sudarydavo būrius vadinamų bachantų girtavimo dievo Bacho brolių kitaip vagabundų, mūsiškai valkatų, kurie eidavo per miestus elgetaudami ir vagiliaudami, sustodami ten, kur susitelkdavo daugiau žmonių: atlaiduos, prekymečiuos, puotose, diduomenės suvažiavimuose ir kt. Čia dėdamiesi komedijantais, šokėjais, muzikantais ir kitokios rūšies artistais, linksmindavo susirinkusius. Tokių artisčių nemaža buvo ir moterų. Čia tad teks paliesti pačią skaudžiausią vidurinių amžių, tiesą sakant, ne tik vidurinių amžių, bet ir visų laikų, moters gyvenimo pusę. Suprantama, kad minėtųjų keliaujančių moterų gyvenimas dorovės atžvilgiu buvo labai pavojingas. Neturėdamos nei turto, nei šeimos, nei garbės, nei ateities šios moterys nieku nerizikuodavo. Būriai jų traukė su organizuota kariuomene ir palaida minia į kryžiaus karus. Apie 1500 jų sekė 1180 m. prancūzų kariuomenę. XIII XIV amž. Prancūzijoje ir Anglijoje buvo skiriami net tam tikri maršalai joms prižiūrėti. Jos buvo laikomos integrale būtina organizuotos kariuomenės dalimi, jų gyvenimas karo lauke buvo sunormuotas griežtomis taisyklėmis. Hercogo Albos žygyje į Niderlandus dalyvavo apie 400 raitų ir 800 pėsčių prostitučių. Jos buvo padalytos kuopomis, išrikiuotos eilėmis ir turėjo tam tikras vėliavas. 2 Nemaža dalis tų nelaimingųjų iš karo lauko negrįždavo. Kas vertė šias jaunas, nekartą gražias, moteris griebtis šio baisaus amato net gyvybės kaina? Gal nuotykių ar palaido gyvenimo ieškojimas? Gal. Bet dar daugiau turbūt badas ir nuskriaustos bedalės moters skaudus likimas žiaurioje visuomenėje. Prostitucija buvo viduriniais amžiais patogi kariuomenei pasmaginti priemonė, ji buvo nepaskutinės eilės didikų ir miestų tarybų pajamų šaltinis, visuomenei gi tai kasdieninis natūralūs reiškinys kaip ir visa kita: savitarpio žudynės, nuolatiniai karai, maras, badas ir t.t. Tačiau toleruodama ir net palaikydama pačią prostitucijos instituciją, vidurinių amžių visuomenė buvo nepaprastai žiauri atskirai, vadinamai puolusiai moteriai. Ji būdavo viešai plakama ir net užmušama, skandinama ir jos lavonas iškabinamas 1 Büchner, op. c., p. 52 ss. 2 Büchner, op. c., 48 49.

Vidurinių amžių moters būklė ir moterų emancipacija 457 viešai paniekai, prostitutė būdavo verčiama nešioti ypatingą uniformą, jos nelaidodavo bendrose kapinėse. 1 Tačiau ne iš kur kitur kaip tik iš vidurinių amžių didžiosios krikščioniškos meilės išaugo pirmosios įstaigos šioms nelaimingosioms gelbėti. XIII amž. pradžioje vienas pareinio kunigas, Rudolfas, susirūpino puolusiomis moterimis. Pone, kreipėsi jos į kunigą, mes esame vargšės ir silpnos. Duokite mums duonos ir vandens ir mes noriai jūsų klausysime. 1225 m. jis įsteigė Strasburge atgailaujančių moterų namus. Tai buvo pradžia didžiojo Magdaliečių ordeno, kurį 1246 m. patvirtino popiežius Grigalius IX. Šis kilnus Bažnyčios pavyzdys paveikė visuomenę. Buvo steigiamos kasos šelpti vedantiems puolusią moterį. Taip pat buvo įsteigta visa eilė privačių gelbėjimo namų. XIV amž. puolusiomis moterimis Vokietijoje ypač susirūpino vyskupas Jonas iš Dorpheim. Vergai, sako jis, gauna visas žmogaus teises, kai jiems suteikiama laisvė. Būtų neteisinga neduoti tų teisių moteriai, nuodėmės vergei, kai ji pasitaiso. 2 Prancūzijoje ir Italijoje dar anksčiau pradėta rūpintis puolusiomis moterimis. Skaičius norinčių stoti į joms steigiamus gelbėjimo namus čia buvo toks didelis, kad rasta reikalingu įstojimą suvaržyti. 1487 m. vyskupas Simonas de Champigny įsteigė Paryžiuje atgailaujančių mergaičių (filles pėnitantes) namus. Einant jo paties parašytais įstatais, į šią įstaigą galėjo patekti tik mergaitės, turinčios daugiau 30 m. amžiaus ir tikrai įrodžiusios, kad anksčiau jos buvo prostitutės. Be to stojančios turėjo savo nuodėmklausiui prisiekti, kad jos ne dėl to tapo prostitutėmis, kad į šią įstaigą patektų, ir, jeigu vėliau būtų patirta, kad iš tikrųjų vien dėlto, jos turės bematant apleisti įstaigą, nors jos jau būtų tikros vienuolės, vilkinčios rūbus ir padariusios apžadus. 3 Koks ryškus iš vienos pusės kilnios labdarybės, iš kitos baisaus moterų skurdo pavyzdys! Ir taip ištisais viduriniais amžiais tame perėjimo ir kontrastų laikmetyje: gili krikščioniška meilė ir nuoširdi atgaila susijusi su baisiomis nedorybėmis. Čia geriama smagumų taurė ligi dugno, kitur visiškas savęs ir pasaulio atsižadėjimas, kūno marinimas badavimu ir plakimu, karštos nemigo nakčių maldos. Šalia skaitlingų prostitucijos įstaigų, čia stovi nemažiau skaitlingi išdidūs vienuolynų rūmai. Vienuolynas buvo vidurinių amžių žmogui ne tik religinės koncentracijos vieta, bet ir užuvėja, tikra ir pastovi apsauga nuo neramaus gyvenimo pavojų. Ji ypač buvo pageidaujama ir reikalinga moterims. Ir iš tikrųjų, antroje vidurinių amžių pusėje moterų vienuolynų skaičius nepaprastai išaugo. Senesnieji vienuolynai buvo skiriami daugiau didikėms, vėlesniais 1 Büchner, op. c., p. 60 61. 2 Ibidem p. 62 63. 3 Büchner, op. c., 61 sqq.

458 Marija Ruginienė amžiais čia rado prieglaudą miestietės ir bajorės. Kadangi stojant į vienuolyną reikėjo didesnio ar mažesnio kraičio pasogos, taigi neturtingoms jis, bendrai imant, buvo neprieinamas, Šių gi neturtingų moterų skaičius buvo itin didelis, ir joms ypatingai buvo reikalinga visokeriopa apsauga. Ši socialė žaizda ypač tapo opi, kai XI XIII amž. minios vyrų išėjo į kryžiaus karus ir ten žuvo. Liko šimtai tūkstančių našlių ir našlaičių, kurioms be kito vargo dar nuolat grėsė plėšikai, kurių gaujas vis didino išsigimstantieji riteriai. Dėl to tai apie XII amžių moterų antplūdis į vienuolynus buvo tikrai didelis. Negalėdamos čia sutilpti, neturtingosios moterys ėmė steigti sąjungas, panašias į vienuolynus, vadinamas beginių arba begučių sąjungomis. Jos prasidėjo Niderlanduose, pabaigoje XII amž. Vardo kilmė neaiški. Galbūt jis kilęs nuo šv. Begga'os, o gal nuo kunigo Lamberto de Begues vardo. Pradžioje beginė žmonių kalboje reiškė tą patį, ką vienuolė. Beginės nedarydavo vienuoliškų apžadų ir nesilaikydavo vienuolynų regulos, bet nešiodavo ypatingą apdarą, bendrai, paprastai nedideliu skaičiumi gyvendavo, dirbdavo ir melsdavosi. Viršininkė, paprastai, būdavo sąjungos įsteigėja, kuri dažniausiai būdavo kiek pasiturinti ir savo turtą pavesdavo sąjungai. Išstoti iš sąjungos galėdavo kada kuri norėdavo. Nedrausmingos būdavo atleidžiamos. Greitu laiku sąjungos paplito visoje šiaurinėje ir vakarinėje Europoje. Iš pradžių joms buvo neleidžiama gyventi miestuose, dėlto apsitverusios savo ūkius aukštomis sienomis įsikurdavo kaime. 1 Vėliau, leidus joms kurtis miestuose, jų skaičius čia labai išaugo. XIII amž. pabaigoje viename Frankfurte jos turėjo 57 namus, t. y. 3% visų miesto namų; Strasburge 60 namų, Bazely 30, Miunchene tik 6 namus. 2 Beginių pragyvenimo šaltinis būdavo pajamos iš turto, kurį kartais joms palikdavo pamaldūs žmonės, kad jos už juos melstųsi, bet dažniausiai gyvendavo iš savo darbo. Esant rinkoje dideliai konkurencijai, didikai ir net cechai suteikdavo beginių ir bendrai vienuolių giminėms įvairių privilegijų. Beginės dar užsiiminėdavo įvairiais gailestingais darbais: slaugydavo ligonius, laidodavo mirusius, globodavo ir auklėdavo našlaičius ir kt. Dėl to visuomenės jos buvo gana mylimos. Bet kadangi beginės nebuvo ypatingoje Bažnyčios globoje, tai pabaigoje vidurinių amžių nemaža jų buvo apkaltintų burtininkėmis - raganomis ir sudegintos. XV XVI amž. beginių sąjungos praturtėjo, supasaulėjo, bendrai, išsigimė. Kilus reformacijai, jos iširo. Tik Niderlanduose, iš kur jos ir kilo, išsilaikė ligi pastarųjų laikų. Tyčia ilgiau sustojau prie beginių sąjungų, kaip tipiškiausių. Be jų pabaigoje vidurinių amžių buvo visa eilė joms panašių įstaigų, kuriomis moterys pasilengvindavo sunkią dalį. 1 Der grosse Brockhaus, II. B. p. 460. 2 Büchner, op. c., p. 34.

Vidurinių amžių moters būklė ir moterų emancipacija 459 Iš šios vidurinių amžių moters teisinės, o daugiau ekonominės būklės apžvalgos aiškėja, kad moterų klausimas viduriniais amžiais tikrai egzistavo ir buvo, jei ne daugiau, tai ir ne mažiau, aktualus, kaip mūsų laikais. Nors negalima pasakyti, kad jį spręsdama vidurinių amžių visuomenė būtų neparodžiusi socialinio jausmo ir išminties, tačiau patenkinamai išspręsti, ypač jo teisinės ir ekonominės pusės, neįstengia ir labai pažangi XX amž. visuomenė. II. MORALINĖ IR INTELEKTUALINĖ MOTERS BŪKLĖ VIDURINIAIS AMŽIAIS Mažiau aktuali viduriniais amžiais buvo moralinė ir intelektualinė moterų klausimo pusė. Moterų, kaip ir visas vidurinių amžių švietimas, buvo susikoncentravęs vienuolynuose. Šiam švietimui programą ir kryptį davė dar V-me amž. šv. Jeronimas. Jis, prašomas, parašė apie mergaičių ugdymą du laišku: vieną romietei Letai, antrą savo draugui Gaudencijui. Šv. Jeronimas, matyt, buvo skaitęs romėnų pedagogo M. F. Kvintilijono veikalą Institutio oratoria, bet jis iš čia paimtoms mintims davė grynai krikščionišką charakterį. Tik metodai panašūs, o ugdymo tikslas ir programa visai kitoki. Šv. Jeronimo manymu, mergaitė turi būti pirmoje eilėje religinama ir dorinama. Kūdikio amžiuje auklė vietoje pasakų jai pasakoja epizodus iš šv. istorijos, vietoje stabmeldiškų dainų giedamos psalmės. Išmokusi skaityti ir rašyti, ji nuolat skaito šv. Raštą,, bažnyčios tėvų raštus ir mokosi psalmių. Joje reikia atsidėjus ugdyti tvarkymosi ir saikumo įpročius, ją saugoti nuo netinkamos draugystės, joje slopinti tuštumą ir linkimą puoštis. Be to, mergaitei reikia išmokti įvairių rankų darbų, verpti, austi. 1 Šios programos buvo laikomasi ištisą viduramžį moterų vienuolynų mergaičių mokyklose. Aacheno konciliumas 817 m. išleido Institutio monialium, kur šv. Jeronimo programa rekomenduojama visoms moterų vienuolynų viršininkėms. Kadangi kai kuriuose moterų vienuolynuose pradžioje mokėsi ir berniukai, taigi ši programa, su mažais pakeitimais, ir jiems buvo taikoma. 2 Šv. Jeronimo auklėtinės, kurioms jis skyrė savo pedagogiką, turėjo būti išugdytos vienuolėmis, tuo būdu ir visas moterų ugdymas viduriniais amžiais turėjo, jei taip galima pasakyti, vienuolišką charakterį. Tačiau jis buvo taikomas ne tik būsimoms vienuolėms, bet ir pasaulietėms moterims, daugiausia didikėms. Ši moterų švietimo kryptis truko ligi XII amž. Jo rezultatai yra gana žymūs. Būdama laisva nuo šeimos rūpesčių, 1 Hieronymus, Brief an Läta und an Gaudentius, üb. v. K. Ernesti, p. 14 sqq. 2 Finke, op c., p. 29.

460 Marija Ruginienė moteris vienuolyne pasiekdavo kartais gana aukšto, ne tik išsilavinimo, bet ir mokslingumo laipsnio. Jau VI amž. rašė šv. Radegonda lotynų kalba elegijas, kurios, anot poeto Fortunato yra pilnos žavingumo ir kurių kiekvienas žodis pavergia širdį. 1 Kiek vėliau Bodovina, viena iš pirmųjų chronikų rašytojų, parašė Radegondos gyvenimą. Karolingų laikais mokslas ir literatūra buvo taip plačiai kultivuojami moterų vienuolynuose, kad Karolis Didysis rado reikalingu 789 m. išleistu įsakymu tai vienuolėms uždrausti, ypač draudė užsiiminėti poezija. 2 Išsilavinusių moterų, ypač daug buvo Irlandijos vienuolynuose. Kai kurios jų buvo taip pat gerai išstudijavusios lotynų klasikus, kaip ir šv. Raštą. Misijonieriaujant Irlandijos vienuoliams Europoje, jos buvo jų uolios talkininkės. Ypač žymi yra anglosakse Lioba. Ji, būdama Tauberbischofsheimo vienuolyno viršininkė, įsteigė čia pirmąją mergaičių mokyklą, kuri buvo pavyzdžiu kitoms šios rūšies įstaigoms. Vokiečiai su pasitenkinimu ją vadina pirmąja Vokietijos mokytoja. Jos biografas Ralph v. Fulda jos vedamą vienuolyną vadina Vokietijos mergaičių švietimo lopšiu 3. Aukščiausiai buvo pakilęs švietimas moterų vienuolynuose apie X XI amžių. Šio laiko vienuolės, geriau buvo išstudijavusios Ovidijų, Horacijų ir Virgilijų, sako Finke, negu kai kurie mūsų laikų filologai. 4 Šiuo metu gyvena ir viena iš gabiausių vidurinių amžių moterų, tikras genijus, poetė iš Dievo malonės, kaip ją vadina istorikas Finke, 5 Rosvita iš Gandersheim ( 1002). Rosvita yra pirmoji, ir beveik vienintelė, turint galvoje ir vyrus, dramų rašytoja viduriniais amžiais. Rosvitos laikais buvo mergaičių mokyklose ypatingai mėgiamos linksmos, bet ne visai padorios Terencijaus dramos. Norėdama jų vietoje duoti mergaitėms ką nors tinkamesnio, ji pati ėmėsi rašyti. Palikdama Terencijaus dramų formą, ji savo dramoms davė aukštos krikščioniškos moralės persunktą turinį. Nors Rosvitos dramos nėra, tiesa, išbaigtos, tai daugiau tik škicai, tačiau ir iš jų aiškiai juntamas didelis autorės sugebėjimas supinti tragišką su komišku, nepaprastas jos pastabumas, mokėjimas įsigyventi į kito sielą, o ypač žymus karštas poetės užsidegimas krikščionybės idealais. Bet kadangi ji į giliai religingą savo dramų foną įpynė ir erotinių motyvų, tai griežtiems vidurinių amžių asketams jos nepatiko ir tuo būdu, sako Finke, buvo užslopintas šis pirmasis krikščioniškosios dramos pumpurėlis. 6 Anksčiau minėtoji šv. Hildegarda, veikalo Liber simplicis medicinae 1 Larnac. Histoire de la littérature féminine en France, p. 10. 2 Ibidem, p. 10 11. 3 Valkmer, Geschichte der Pädagogik!, p. 32 33. 4 Finke, op. c.,. p. 30. 5 Ib., p. 31. 6 Finke, op. c., p. 32.

Vidurinių amžių moters būklė ir moterų emancipacija 461 autorė, Rupertusbergo prie Bingeno vienuolyno viršininkė, turėjo taip pat aukštą filosofinį išsilavinimą ir gerai nusimanė politikoje. Tai žymu ypač iš jos laiškų, rašytų popiežiui ir imperatoriui, kurie nekartą klausdavo jos patarimo. Yra užsilikę nemaža jos kalbų, giesmių, homilijų ir kt. 1 Odilienbergo vienuolyno, Elzase, vienuolė Herrad'a Landsberg yra autorė labai svarbaus vidurinių amžių kultūros istorijai veikalo Hortus deliciarum savotiškos enciklopedijos, kurioje tilpo didelė dalis vidurinių amžių žmogaus žinojimo lobyno. Gaila, kad šis brangus raštas sudegė Strasburge per 1870 m. karą. 2 Daug pasitarnavo mokslui ir literatūrai vidurinių amžių vienuolės, rinkdamos manuscriptus ir perrašinėdamos knygas, kurias jos nekartą papuošdavo meniškais piešiniais. Šiuo atžvilgiu ypač žymios yra Dimudis iš Wessobrunn, Guta iš Schwarzenthann ir Leukardis iš Mallersdorf. 3 Be to, vienuolės piešė ir siuvinėjo paveikslus, audė kilimus, kurių nemaža yra didelės meniškos vertės ir kurių dalis yra dabartinių Europos muziejų pasididžiavimas. Apie pasauliečių moterų veikimą pirmoje vidurinių amžių pusėje beveik nieko nežinoma. Greičiausiai jos, kaip ir visa to laiko pasaulinė visuomenė, buvo tamsios ir paskendusios kasdieniniuose rūpesčiuose. Šiek tiek žinių yra likę tik apie darbus kai kurių aukštųjų ponių karalienių ir princesių, kurios taip pat, beveik visos, buvo gavusios išsilavinimą iš vienuolių. Gaunamas įspūdis, kad šios damos daugiau domėjosi dvasios gyvenimu, kaip jų aukštieji vyrai ir giminaičiai. Vienos jų globodavo savo laiko mokslo žmones, kitos su jais susirašinėdavo mokslo ir literatūros klausimais, tuo tarpu kai vyrų didikų nedaug kas vos temokėjo rašyti. Kai kurios jų net pačios mėgino rašyti. Vyro Akvitanijos hercogo Bernhardo, atstumtoji Duoda parašė 840 m savo sūnui Viliui gyvenimo vadovėlį savotišką auklėjimosi traktatą. Mažai kur galima rasti tiek kilnaus žmoniškumo ir ligi heroizmo einančios krikščioniškos dvasios, kaip šitame nuskriaustos motinos pamokyme savo sūnui. Gerbk tavo tėvą (vadinasi tą, kuris ją paniekino!), tarnauk ištikimai valdovui, būk draugiškas sau lygiems, visuomet duosnus vargšams moko Duoda. Toliau ji pataria savo sūnui, kiek galima dažniau, bėgti iš pasaulio į vienumą, prie savo knygų. 4 Nuostabus patarimas tais laikais, kada knyga buvo toks retas svečias didiko kabinete. Dar vienoje dvasinio gyvenimo srityje buvo vidurinių amžių moteris ypač aktyvi tai religijos sritis. Aš čia nesustosiu ties pirmaisiais krikš 1 Volkmer, op. c., p. 33. 2 Larnac, op. c., p. 11. 3 Finke, op. c., p. 30. 4 Finke, op. c., p. 34.

462 Marija Ruginienė čionybės amžiais, kur moteris mirė už Kristaus mokslą lygiai drąsiai ir dažnai, kaip ir vyras. Taip pat krikščionybės išplatinimo darbe moters nuopelnai yra pakankamai ryškūs. Bet ir vėlesniais laikais, jau krikščionybei įsigalėjus, moteris nuolat budi ir labai gyvai reaguoja į įvairius jos reikalus. Prasidėjus XI amž. bažnyčios reformoms, kurių centras buvo Kliuni vienuolynas, o įkvėpėjas ir vadas vienuolis Hildebrandas, vėliau popiežius Grigalius VII, moterys tampa uolios to judėjimo dalyvės. Net kaimietės uoliai dalyvavo sąmyšiuose, kurie vėliau kilo sąryšyje su tuo judėjimu. Paprasta Italijos mergaitė, vienuolė Kotrina iš Sienos, drąsiai ir atvirai rašė XIV amž. popiežiui ir aukštiesiems dvasininkams apie jų klaidas, pragaištingas bažnyčiai. Ji tai darė taip nuoširdžiai ir taktingai, kad ne tik nebuvo už tai smerkiama, bet jos buvo klausoma. 1 Antroje vidurinių amžių pusėje iškyla visa eilė žymių moterų mistikių. Tačiau paskutiniais vidurinių amžių šimtmečiais vienuolynų reikšmė tiek moterų, tiek bendrai švietimo atžvilgiu, ima mažėti. Vis rečiau sutinkami žymesni moterų vienuolynų vardai. Gal šiam reiškiniui kiek turėjo įtakos tai, kad žymesni scholastikos atstovai nepalankiai moterį vertino. Bet turbūt daugiau tai turi sąryšio su vidurinių amžių visuomenės dvasios persilaužimu, kuris prasidėjo apie 1100 m. Kryžiaus karų metu smarkesniu tempu ėmė augti miestai, ir, iškilęs miestiečių luomas, pamažu paveržė iš vienuolynų vadovaujamą kultūros gyvenime vaidmenį. Ši miestiečių kuriamoji nauja kultūra buvo jei ne priešinga ligšiol vyravusiai religinei dvasiai, tai bent jai abejinga. Jos pradžios tenka ieškoti pietų Prancūzijoje Provance senosios helenų kultūros krašte, iš kur kilo visoks stipresnis vidurinių amžių dvasinis sąjūdis: feodalizmas ir ritieriai, albigensai ir kitos herezijos, pirmieji kryžiaus karai ir, pagaliau, XII amž. judėjimas, siekęs išsilaisvinimo iš bažnyčios protektorato. Pradžioje imta reikšti nepasitenkinimo esama santvarka. Vėliau pradėta ieškoti naujų gyvenimo formų. Paskelbta kova asketizmui ir kitiems gyvenimo džiaugsmo varžtams. Pirmiau marinamas kūnas atgavo visas savo teises. Ne iš pasaulio, bet į pasaulį imta gaivalingai veržtis. Vietoje krikščioniškosios Caritas iškyla pagoniškasis amor smagumų pradžia ir šaltinis. 2 Pasaulietė moteris išeina viešumon naujoje šviesoje. Dabar ji ne gundytoja, ne velnio piūklas, kaip ją kai kas anksčiau vadindavo, bet svajonių objektas, įkvėpėja, visokio džiaugsmo versmė. Ši staigi atmaina ypač buvo juntama literatūroje. Atgyja viduriniais amžiais pamiršta lyrika. Frauenminne tampa mėgiamiausia poezijos tema. Minnesangeriai 1 Finke, op. c., p. 46 47. 2 Finke, op. c., p. 36 sqq.

Vidurinių amžių moters būklė ir moterų emancipacija 463 mylimieji poetai. Pirmieji pasaulinės vidurinių amžių poezijos kūriniai iš tikrųjų buvo visai kitokios dvasios. Rolando dainoje, pav., moteris beveik ignoruojama. Fableaux autoriai taip pat greičiau pajuokia moterį, negu idealizuoja, joje randa begales ydų ir nedorybių. Radikalaus XII amž. literatūros krypties pasikeitimo kaltininke, be kita ko, yra laikoma Eleonora iš Akvitanijos. Eleonora iš Akvitanijos gyveno tarp 1122 1204 m. Ji buvo anūkė vieno iš seniausių Prancūzijos trubadūrų, Viliaus de Poitiers, Akvitanijos grafo. Iš savo tėvuko ji paveldėjo gabumus ir meilę literatūrai. Ji mėgo poetų draugiją, nors užtat buvo laikoma lengvabūde. 1137 m. ji ištekėjo už Liudviko VII, Prancūzijos karaliaus, ir atvykdama į Paryžių atnešė čia rafinuotą pietų liuksusą, švelnias manieras ir susidomėjimą menu. 1164 m. ji ištekėjo už Anglijos karaliaus, tą pačią dvasią nusinešdama į Angliją. Ištekėjus jos dukterims už Champagne ir Blois kunigaikščių, Reimsas ir Blois tampa, šalia Paryžiaus, naujosios krypties centrais. Šias aukštas ponias pasekė kitos ir taip gana greitu laiku žymesniųjų Prancūzijos didikų namai tapo poetų užeigomis, o namų ponios jų globėjomis. Čia reikia ieškoti pradžios garsiųjų Prancūzijos ponių salionų, tiek daug patarnavusių prancūzų literatūros ir net mokslo pažangai. 3 Ir taip, ponių dėka, susidomėjimas literatūra tapo mada, kuri iš Prancūzijos greit persimetė ir į kaimyninius kraštus. Atsidėkodami ponioms už prielankumą poetai joms dainavo, jas garbino, stačiai dievino. Pirmieji moterį garbinti ėmėsi Prancūzijos pietų poetai - trubadūrai, juos pasekė šaltieji šiaurės truveriai. Vokietijoje Minnesangeriai. Moters kultas, deja, veik išimtinai tik jos kūno, iš literatūros perėjo į gyvenimą, ypač į ritierių sluoksnius. Tačiau XII XIII amž. moteris yra ne vien poetų įkvėpėja ir globėja, ji ir pati imasi rašyti. Tarp 1160 1250 m. vienas meridionalės literatūros žinovas priskaito apie 21 poetę trubadūrę. O kiek jų yra nesuskaitytų ir iš viso nesuskaitomų! Išsilikę jų kūriniai charakteringi paprastumu, natūralumu ir nuoširdumu, ko paprastai nerandama vyrų trubadūrų amatininkų kūriniuose. Virš šių poečių iškyla Marija iš Prancūzijos. Tik tokiu vardu ji yra žinoma prancūzų literatūroje. Ji yra kilusi iš Normandijos; apie 1170 m. gyveno ir rašė Anglijoje, galbūt Eleonoros iš Akvitanijos įtakoje. Ji yra palikusi keletą lyrinio turinio poemų, t. v. lais, nemaža pasakėčių ir vieną didesnę religinio turinio poemą. Jos kūriniai pasižymi rimtumu ir idealizmu. Bédier manymu, ji bus davusi pradžią prancūzų idealistiniam romanui. 2 Tačiau vos pradėjus kilti moteriai į dvasios gyvenimo viršūnes, pavydūs vyrai, sako Larnac, griebėsi visų priemonių grąžinti primatą, į kurį 1 Larnac, op. c., p. 12 sqq 2 Larnac, op. c., p. 18.

464 Marija Ruginienė jie tarėsi turį teisių. 1 Bet ir draugų moteriai netrūko. Prasidėjo kova, kurią Abel Lefranc vadina moterų ginčas la gueralle dės femmes. Šio ginčo priežastys yra ne tik istorinės, bet, kaip ir visų laikų moterų ginčo, psichologinės ir net fiziologinės. Pati seniausia ligi mūsų laikų išlikusi priešistorinė vyrų literatūra, sako Bédier, yra prieš moteris nukreiptos pasakos. 2 Nenuostabu tad, jei XII XIX amž. šalia raštų perdėto moteriai saldumo pasirodė visa eilė raštų, šmeižiančių moteris. Autorius Patarlių, apie moters prigimtį lygina moterį gyvuliams, simbolizuojantiems tariamas moters ydas ir nedorybes. Moterų evangelijos kupletai yra pilni aštrios moters kritikos. Bet pikčiausias jų visų buvo Rožės romanas, parašytas XIII amž. Turinio atžvilgiu jis susideda iš 2-jų dalių; pirmoje dalyje, parašytoje Guillaume de Lorris, moteris idealizuojama; antrosios, kelis kart didesnės, dalies autorius, raišasis Jonas Clopinel, vadinamas Jonas de Meung, juodina moteris pačiais stipriausiais dažais. Antifeministai jam smarkiai plojo. 1380 m. EustachiusDeschamps, vadinamas Morel, išleido veikalą Moterystės veidrodis, nukreiptą ne tik prieš moteris, bet ir prieš moterystę. Boccacio Decameronas pilnas pilnos satyros moteriai. 3 Nėra jokios galimybės išvardinti visus šio laikotarpio raštus, kurių autoriams moteris nešvari būtybė, trilypiai žemesnė už vyrą: esme, kilme, ir prigimtimi yra visų buvusių, esančių ir būsimų pasaulio blogybių ir nelaimių priežastis. Paveldėtas iš senovės vidurinių amžių moters niekinimas čia pasiekė viršūnių. Nemaža raštų taip pat šiuo metu pasirodė ir moteris teisinančių, bet jų pasiekti rezultatai nebuvo žymūs tol, kol pati moteris nesiėmė priemonių savo vardui ir teisėms apginti. Pirmoji iš moterų viešai ir drąsiai šią kovą pradėjusi yra italė Christina de Pisan. Ją, be jokių rezervų, tenka pripažinti moterų judėjimo pijoniere. III. CHRISTINE DE PISAN Christina de Pisan gimė Venecijoje 1364 m. Jos tėvas Tomas de Pisan 1368 m. atvyko į Paryžių ir čia tapo Karoliaus V astrologu ir gydytoju. Turėdamas pats didelį išsilavinimą, Tomas de Pisan, prieštaraudamas savo laiko dvasiai, davė ir Christinai platų ir nuodugnų išsimokslinimą. 1378 m., eidama vos 14-tus metus Christina de Pisan ištekėjo už Karoliaus V sekretoriaus Etienne du Castel, kuris praėjus 11 metų mirė, palikdamas jauną našlę su trejetu vaikų ir sena motina. Christina mėgino 1 Larnac, p. 21, sqq. 2 Ibidem. 3 Lamac, op. c., p. 24 sqq.; Rose Rigaud, Les idées féministes de Christine de Pisan, p. 36 sqq.

Vidurinių amžių moters būklė ir moterų emanciipacija 465 išgauti jai vyro testamentu paliktą turtą, tačiau ilgai užtrukusiai bylai išleido paskutinį savo turtą ir galų gale, nieko nelaimėjo. Ši moralinė ir materialinė skriauda jai, kaip moteriai padaryta, ją giliai sujaudino. Apsidairiusi aplink ji pamatė visur moters niekinimą ir skriaudas, kurias dar gilino Rožės romanas ir panaši literatūra. Christina ėmėsi rašyti. Pradžioje rašė lyrinio turinio eilėraščius, ir kitokios poezijos kūrinius, kuriuos siuntinėjo didikams, tikėdamosi jų moralinės ir materialinės paramos. Ji sužavėjo savo skaitytojus. Anglijos karalius kvietė ją atvykti ir apsigyventi Anglijoje; J. G. Visconti ragino ją grįžti į Italiją, tikrąją savo tėvynę. Christina de Pisan pasiliko Prancūzijoje, nors šio krašto valdžios nerado reikalingu skirti jai benefisų, teikiamų kitiems rašytojams. Kad patiktų publikai ir gautų daugiau uždarbio Christina de Pisan ėmėsi linksmos poezijos, bet tai jai, nelaimių išvargintai, nelabai vyko. Be to, ji buvo daugiau proto, negu jausmų žmogus ir dėl to jai geriau sekėsi rimtesni, mokslinio turinio, raštai. Turėdama plačią kultūrą ir išlavintą protą, Christina de Pisan parašė eilę labai įvairaus turinio raštų: istorinių, politinių, moralinių, sociologinių. Bet ir čia jai, kaip moteriai, teko patirti netikėtų sunkumų. Antifeministai apkaltino ją plagiatu ir paskleidė gandus, kad Christina de Pisan pasisavinusi vyro parašytus veikalus... Tai jau buvo perdaug! Atsakydama į šiuos nepagrįstus kaltinimus, Christina de Pisan įsipainiojo į polemiką, o tuo pačiu ir į moterų ginčą. 1 1399 metais ji parašė veikalą Laiškas meilės dievui, kuriame ji gina moterį skaudžiausiame jos kaltinime, būtent, nemoralume. Ji atremia senus priekaištus, jog moteris esanti iš prigimties nešvari, gašli ir godi, iškelia painią dvigubos moralės problemą ir prieina išvados, kad moraliniuose iškrypimuose abi lytys turėtų būti lygiai atsakingos. 2 1401 m. pabaigoje Christina de Pisan pradėjo gyvą polemiką dėl Jono de Meung rašto Rožės romanas. Ji viena prieš skaitlingus oponentus, kurių stipresni buvo J. de Montreuil, Lilio miesto galva, G. Col, karaliaus patarėjas ir P, Col, jo brolis, ryžosi išeiti į nelygią ir net pavojingą kovą. Anot P. Col, 7000 bendraminčių buvo pasiryžę griebtis plunksnos ginti savo šefą Joną de Meung. Iš šitos polemikos kilo Chirstinos de Pisan raštas Laiškai apie Rožės romaną, kur ji be kitų problemų paliečia ir moters gabumų klausimą. Energingai ir įtikinančiai, kartu kukliai ir rimtai ji atremia kartais ne tik satyriška, bet net ciniška forma padarytus jai ir bendrai moterims priekaištus. 3 Žymiausias visų Christinos de Pisan feministinių raštų yra jos veikalas Moterų valstybė La cite des Dames, parašytas apie 1405 m Čia ji išeina viešumon, kaip įgudusi ir turinti vardą rašytoja ir kaip subrendusi 1 Rose Rigaud, op. c., p. 29 sqq. ; Larnac, op. c., p. 28 sqq. 2 Rose Rigaud, p. 55, 56. 3 Ibidem, p. 62 63.

466 Marija Ruginienė feministė. Su visu rimtumu ir įsitikinimu ji svarsto moterų klausimą, ypač plačiai sustodama ties vyro ir moters psichinės lygybės problema. Jei vyras mano, sako ji, kad moteris yra silpnesnio proto ir charakterio, negu jis pats, kodėl tat jis neduoda jai išsilavinimo, kurį jis gauna. Jeigu įsigalėtų paprotys siųsti mergaites į mokyklas ir ten leisti joms kartu su berniukais mokytis įvairių mokslų, jos taip pat gerai išmoktų ir suprastų įvairių mokslų ir menų subtilumus, kaip ir berniukai. Jeigu išsilavinimas patobulina vyrą, nėra pagrindo manyti, kad jis pagadintų moterį. Mane labai stebina tų vyrų pažiūros, kurie nenori, kad jų dukterys, žmonos arba giminaitės mokytųsi, esą dėlto, kad mokslas pakenksiąs jų dorovei. Tai tik įrodo, kad ne visos vyrų pažiūros yra rationalios ir kad ir jie kartais klysta Šiais ir panašiais samprotavimais Christina de Pisan nori įrodyti mergaičių mokslinimo reikalingumą. Lygiai rimtai svarsto ji šiame veikale ir kitus moterų emancipacijos klausimus. Tačiau siekdama moters išlaisvinimo Christina de Pisan nėra revoliucionierė. Reikalaudama moteriai teisių, ji nenori atpalaiduoti ją nuo jos pareigų. Atvirkščiai, ji nuolat jai jas primena. Lygiai ir vyrui ji pripažįsta visus jo geruosius savumus. 1 Christina de Pisan ne tik gina moterį, bet ją ir lavina. Veikalas Trijų dorybių knyga yra savotiškas moters lavinimosi vadovėlis. Ir nuostabu, kad pati būdama aristokratė, Christina de Pisan jau tais laikais nepamiršo ir vadinamojo trečiojo luomo moterų miestiečių ir kaimiečių reikalų. Kiekviena moteris, kokio ji luomo būtų, čia galėjo rasti ką nors jai naudingo. 2 Kaip ir galima buvo laukti, Christinos de Pisan raštai sustiprino vadinamąjį moterų ginčą. Jie susilaukė aštrios kritikos, į kurią ji vėliau atsakė Debatais, Laiškais ir kitokiais raštais. Christina de Pisan rašė ir gynė moterų reikalus ligi senatvės. Privargusi, eidama 54 m. ji užsidarė vienuolyne. Čia ji dar parašė Christinos vizijas" savo autobiografiją. Išgelbėjus Joanai d Arc Prancūziją, vėl atgijo senutės Christinos de Pisan feministinė dvasia ir 1429 m. prabilo jos mūza paskutinį kartą Joanos d Arc garbei. Greit po to ji mirė. 3 Christinai de Pisan mirus, moterų ginčas kova dėl žmogiškų moters teisių tęsėsi. Jis nėra galutinai baigtas ir mūsų laikais. Tačiau viduriniams amžiams tenka pripažinti garbę davus Christinos de Pisan asmenyje pradžią judėjimui, apie kurį Condorcet Žmogaus dvasios pažangos eskize yra pasakęs: Naudingiausia žmonijos gerovei pažanga reikia pripažinti išgriovimą prietarų, įnešusių į abiejų lyčių santykius teisių nelygybę, pragaištingą net tam, kurį ji favorizavo. 4 1 Rose Rigaud,. op. c., p. 75 sqq. 2 Rose Rigaud, op. c., p. 115 sqq. 3 Ibidem;. Larnac, op. c., p. 36. 4 Larnac, op. c., p. 157.