Latviø mitologija. Prof. Pçteris ÐMITS. 40. Miðko paukðèiai LATVIJOS BALSAS

Transkript

1 Latviø mitologija Prof. Pçteris ÐMITS 40. Miðko paukðèiai Paukðèius liaudies dainos mini ir po du, ir po tris, bet daugiausia nenusistovëjusiomis kombinacijomis. Daþniausiai sujungiami trys giesmininkai: zylë, kikilis ir lakðtingala (2697; 2699; 30619); trys krankliø rûðies paukðèiai: krankliai, varnos ir ðarkos ( ); ir dar trys artimiau nesusijæ giesmininkai: lakðtingala, strazdas ir vyturys (2499; 2536; 2541). Po du paprastai apdainuojami zylë su kikiliu ( ; 2236; ), tetervinas su kurapka (2319; 2488; 2548; 2691), grieþlë su putpele ( ), vanagas [113] su pelëda ( ) ir vyturys su kiele (2603; 2604; ; 2644; 35779). Pirmoje eilëje tarp porø, þinoma, eina vanagas ir kurapka, kaip jaunikio ir mergelës simboliai, apie kà jau esu raðæs anksèiau. 1 Panaðø vaidmená dar atlieka tetervinas su kurapka ir vyturys su kiele, o kranklys ir varna vaizduoja netvarkingà vedybiná gyvenimà. Grieþlë su putpele sujungtos todël, kad pirmoji globojanti rugius, o antroji ðienà. Viena ið svarbiausiø kosmogoniniø sakmiø apie paukðèius tai plaèiai paþástama pasaka apie upës kasimà. Pagal vienà sakmës versijà, upæ paukðèiai kasæ kartu su þvërimis, kaip ir estø pasakoje. Kitame variante kasæ tik paukðèiai, kaip rumunø sakmëje. 2 Kad pasaulyje nepritrûktø vandens, Dievas liepæs þvërims ir paukðèiams kasti upæ (var. Dauguvà). Kiðkis su lape mçrijuði upei ceïu matavo upei kelià, kurmis palei rëþá varë pirmo vagu pirmàjà vagà, barsukas vagà gilino, lokys klçpjiem vien grâbis zemes un bçris gubâs glëbiais tik ëmë þemes ir pylë á kauges. Tà paèià sakmæ veikiausiai mena ir liaudies daina, pasak kurios, kurmîts zemes mçrnieciòð, èûska ðòores vilcçjiòa kurmelis þemës matininkas, gyvatë ðniûro tempëja (23045). Upæ iðkasus, Dievas atëjæs apþiûrëti ir sutikæs pirmiausia loká ir kurmá, kurie buvo visiðkai juodi nuo dumblo. Dievas ir paskyræs jiems uþ prisiminimà dëvëti tuos paèius juodus drabuþius. Ið paukðèiø uoliausiai dirbusios þàsis su antimi, kurioms Dievas tad leidæs upç mazgâties un peldçt upëje praustis ir plaukioti. Kitiems paukðèiams, kurie triûsæ ðiek tiek maþiau, teleidæs dzert upes ûdeni gerti upës vandená. Tik volungë, o pagal variantà, ir peslys (klija) arba suopis (klijâns), saugodami savo drabuþius, nedirbo visai. Dievas uþtat uþdraudæs jiems upës vandená ir gerti. Jie gali gerti tik rasà nuo lapø ir þolës, o sausros laiku ðaukia, lai lietus lîtu, ka varçtu no koka lapâm padzerties kad lietus lytø, idant galëtø nuo medþio lapø atsigerti. Plekðnë darbuodamasi vartësi po smëlá, ir Dievas jai pasakæs: Ak tu, butîte, nabadzîte Ak tu plekðnele nabagële, bet plekðnë ðiuos þodþius pamëgdþiojusi, uþ kà Dievas jai paliko greizu muti kreivà burnà. Vëþys (Tæsinys. Anksèiau LK 2002 Nr. 1, 2, 3, 4, 6, 2003 Nr. 1, 3,4) tuo metu dar kapstësi dumbluose, ir Dievas paklausæs: Kur tad vçzis? Kurgi vëþys? Vëþys supykæs, kad jo darbas iðkart nebuvo pastebëtas, ir atsakæs: Vai tev acis pakaïâ? Ar tavo akys uþpakaly? Uþ toká grubø atsakymà Dievas ir ádëjæs vëþiui akis á uþpakalá. Latviuose ði sakmë iðliko pilniausia ir gali eiti tarpininke tarp rumunø ir estø variantø. Estø sakmëje tik volungë yra paukðtis tinginys, tuo tarpu rumunø sakmës vienas variantas pasakoja apie garná (Reiher, öàïëÿ), o kitas apie suopá. Kadangi latviðkame variante minimi volungë ir suopis, tai reikia manyti, kad visø pirma kalbëta ne apie koká nors vienà paukðtá. Panaðiø sakmiø taip pat turi rusai ir vokieèiai. Èia dar galima paminëti, kad liaudies dainos ypaè pabrëþia volungës ásirengtà lizdà, paprastai ásitaisomà medþio ðakume. 3 [114] Ið visø Pabaltijo paukðèiø, kaip þinoma, labiausiai iðdailintas lizdas yra pilkojo strazdo, dar vadinto kiauliø strazdu (cûku strazds), o visø paprasèiausias, matyt, balandþio. Apie já latviai turi ádomiø sakmiø. Pirmiau balandis kiauðinius dëjæs ant þemës. Bet vienà kartà lapë kiauðinius iðëdusi. Dël to balandis baisiai skundæsis: Puspûru pautu piedçju! puspûru pautu piedçju tukðs! Pusæ pûro pautø pridëjau! Pusæ pûro pautø pridëjau tuðèia! Ir taip jis dar ðiandien skelbiàsis. 4 Sakmæ, kaip balandis mokësi lizdà sukti, atpasakosiu pagal savo tëvo tëvo þodþius: Balodis gâjis pie Dieva þçloties, ka viòð nemâkot pçrkïa taisît. Dievs sacîjis, lai saukot pelçko strazdu palîgâ. Strazds arî bijis ar mieru un sâcis likt kokus krustâm ðíçrsâm. Balodis tikai sçdçjis lîdzâs uz zara un skatîjies. Kad pçrklis bijis jau ietaisîts, balodis sâcis lielîties: Protu, protu, protu. Strazds par to saskaities, uzsaucis balodim: Dar pats, dar pats, dar pats! un aizlaidies, spurkt! Projâm. Nu balodis pats gribçjis darît savu namu tâlâku, bet nemâcçjis. Bijis jâpaliek mierâ ar strazda ietaisîto pçrkli. Balandis ëjo pas Dievà skøstis, kad jis nemokàs lizdo vyti. Dievas pasakë, kad ðauktøsi pagalbon pilkàjá strazdà. Strazdas sutiko ir ðoko visaip kryþiuodamas krauti pagaliukus. Balandis tik tupëjo ðalimais ant ðakos ir þiûrëjo. Kai lizdas jau buvo ápusëtas, balandis puolë girtis: Prantu, prantu, prantu! Strazdas uþ tai supyko, ðûktelëjo balandþiui Daryk pats, daryk pats, daryk pats! ir purpt nuskrido ðalin. Dabar balandis pats norëjo toliau ásirengti sau namà, bet nemokëjo. Teko jam pasitenkinti strazdo susuktu lizdu. Variantuose strazdo vietoje dar minima ðarka 5 ir visokiausi kiti paukðèiai. 6 Kaip ið þvëriø liaudies tradicijos daugiausia mini vilkà, taip ið paukðèiø gegutæ. Daugelyje liaudies sakmiø gegutë yra kilusi ið þmogaus, kitiems dariusio kà nors bloga. Reèiau gegutë pati yra kitø blogø þmoniø auka. Sulig latviø sakmëmis, 58

2 gegutë kilusi ið tos merginos, kurià paëmë uþ þmonà þaltys 7 arba Velnias. 8 Kitame variante gegute pavirto nelaiminga motinos dukra, 9 o pasak estø sakmiø, nuþudyta naðlaitë. 10 Sakmë apie gegutæ netgi perëjo á vienà krikðèioniðkà legendà. Kristus esà kartà papraðæs vieno kietaðirdþio duonininko duonos, bet buvo pavarytas. Uþ tai ðis duonininkas tapo paverstas gegute. Tokia sakmë veikiausiai atsirado dël to, kad gegutës plunksnos atrodo kaip miltais apibarstytos. Ir latviai þinojæ tokià sakmæ, kuo galima ásitikinti ið ðios liaudies dainos: Kûkodama dzeguzîte Pras ganam kukulîða. Vai tu traka, dzeguzîte, Tâ ganam paðam nav Kûkodama dzeguzîte Prasa man kukulîða. Kur es òemðu kukulîti, Man vçl nav arâjiòa Kukuodama geguþëlë Praðë piemens kepalëlio. Ar tu pasiutai, geguþe, Ið kur jis turës! Kukuodama geguþëlë Praðë manæs kepalëlio. Kur að imsiu kepalëlá, Dar neturiu artojëlio. H. Frischbiero þodþiais, 11 Rytø Prûsijos vokieèiai turi sakmæ, kurioje volungë norëjusi iðmokyti gegutæ lizdà [115] sukti, bet gegutë jà iðdidþiai atstûmusi, todël dar dabar dedanti kiauðinius á kitø paukðèiø lizdus. Gegutës kukavimà kiekviena tauta iðaiðkina savo tradicijose savaip. Prancûzams, anglams bei vokieèiams gegutë yra dþiaugsmo ir linksmybës paukðtis, o ðtai slavø bei finø tautos, kaip ir latviai, gegutës balse girdi liûdnø gaidø. Latviai èia visiðkai prilygsta savo kaimynams bei giminaièiams lietuviams ir slavams. Neviens putns tâ nedzied, Kâ kûko dzeguzîte; Neviens gauþi tâ neraud, Kâ raud gauþi sçrdienîte Kûko mana dzeguzîte, Tu kûkoji, es raudâju: Tev nocirta zaïu birzi, Man nomira mâmuliòa Nekûko, dzeguzîte, Nedar man þçlabiòu; Dzird es tevi kûkojam, Birst man gauþas asariòas Joks paukðtelis taip negieda, Kaip kukuoja geguþëlë; Niekas taip graudþiai nerauda, Kaip kad rauda naðlaitëlë. Kukuok, mano geguþële, Tu kukuoji, o að raudu; Tau iðkirto berþynëlá, O man numirë mamytë. Nekukuoki, geguþële, Negraudink mano ðirdelës; Kai girdþiu tave kukuojant, Byra graudþios aðarëlës. Vokieèiø liaudies tradicijos suverèia gegutei visokius palaidumus bei nedorybes, o prieþodþiai ir pasakos jà dargi prilygina velniui. Tikrosiose latviø liaudies tradicijose gegutë anaiptol nëra blogas paukðtis ir su Velniu turi ryðio tik kai kuriose klajojanèiose pasakose, veikiausiai vokieèiø atneðtose. Taèiau kaip liûdno balso paukðtis, gegutë vis dëlto nëra laukiamas sveèias arti namø. Todël ir liaudies dainose nepageidaujama, kad gegutë kukuotø aºamâ zemîtç ariamoje þemelëje (2447; 2448), druviòâ dirvelëje (2448, 1 12 ), ozolâ àþuole (2449) ar ziedoðâ âbelç þydinèioje obely (2450, prieðingai nei 2441), o tik birzç berþyne, giraitëje (2439; 4079; 4082), purvâ pelkëje (2444, 1; 2448; 4078) ir, jei nav cita koka, kûko niedres galiòâ nëra kito medþio, kukuok nendrës virðûnëlëj (2449; 2450). Prietarai vëlgi sako, kad jei gegutë atlekia á namus kukuoti, tai èia ateis ir vagys 13 arba kas nors mirs. 14 Bet gegutë atneða ir geras þinias. Kad vçl nav dzirdçjis dzeguzi kûkojam un iet upç mazgâties, tad paliek slims Jei dar nesi girdëjæs gegutës kukuojant, o eini upën maudytis, tai susirgsi. 15 Daugelis Europos tautø mano gegutæ nuspëjant vestuves ir gyvenimo trukmæ. Tokiø prietarø sutinkame ne tik pas rusus, vokieèius, prancûzus bei portugalus, 16 bet ir pas suomius bei estus. Jau viduramþiais vokieèiai iðpranaðaudavo savo gyvenimo metus pagal gegutës kukavimà, o prancûzai laikë didele laime, jei geguþës pirmàjà suskaièiuodavo penkis kukû. 17 Tokiø paèiø prietarø mes randame ir latviø liaudies dainose. Dzeguzîte dievredzîte Geguþëlë dievregëlë, Mana mûþa licçjiòa; Mano amþiaus iðbûrëja; Es apriebu ganîdama, Að apritau ganydama, 18 Viòa skrçja tautiòâs. O ji lekia nutekët [116] Kûko, mana dzeguzîte, Kukuok, mano geguþële, Cik gadiòu man dzîvot. Kiek meteliø man gyventi. Divi, trîs pie mâmiòas, Dvejus trejus pas mamytæ, Visu mûþu tautiòâs. Visà amþiø nutekëjus Gegutë, kaip þinoma, be perstojo labai ilgai nekukuoja, todël gegutës iðkukuoti metai negalëjo klausytojø tenkinti. Taip galbût radosi prietarai apie uþkukavimà, þinomi ir rusams, vokieèiams bei estams. Kas ant tuðèios ðirdies iðgirsta pirmàsyk kukuojant gegutæ, tas tampa uþkukuotas. Pirmiausia, matyt, buvo uþkukuojami tik gyvenimo metai, o vëliau uþkukavime imta ieðkoti ir kitø blogybiø. Pasakojama, kad uþkukuotasis tais metais nebegalás skambiai dainuoti, arba jam visus metus miegant tekanèios seilës, arba jis iðdþiûstàs. 19 Kad gegutë negalëtø uþkukuoti, stengdavosi ið pat ryto suvalgyti gegutës kàsná. 20 Kad uþkukavimas nepakenktø, esà reikia ákàsti koká nors medá, kuris tuomet nudþiûstàs, o uþkukuotasis nuo pikto iðsivaduojàs. Latviai, vokieèiai ir rusai tikëjo, kad jei uþkukuotasis neturi prie savæs pinigø, tai jam visus metus jø stigs. Sulig latviø, 21 rusø bei estø prietarais, þmogaus uþkukavimas kenkiàs gyvuliams, bet kiaulëms, estø manymu, iðeinàs á gera. Rytø Prûsijos vokieèiai tikëjo, kad gegutë kukuojanti tik nuo Tiburcijaus (balandþio 14-à) iki Joniniø (birþelio 24-à). Po Joniniø gegutë todël toliau nebekukuojanti, kad tuomet pasirodo septynios Gráþulo ratø þvaigþdës, kurios esanèios blogojo duonininko, paversto gegute, vaikai. Tuo tarpu rusai pasakoja, kad gegutë tuomet paspringstanti rugio (estai kad mieþio) akuotu. Latviai irgi manë, kad gegutë kukuojanti tik iki Joniniø arba Petriniø. Kûko birzç dzeguzîte, Neba ilgi tu kûkosi: Atnâks Jânis, Pçterîts, Ies projâm, kûkodama Kukuoj berþyne geguþë, Nebe ilgai tu kukuosi: Ateis Joninës, Petrinës, Eisi ðalin kukuodama. Po Joniniø arba Petriniø gegutë pavirstanti paukðtvanagiu. Visai panaðiø prietarø apie gegutæ dar turi ne tik rusai, vokieèiai bei estai, bet ir kinai. Taigi reikia manyti, kad ðis mitas bus labai senas, bent jau ne vokieèiø atneðtas. 59

3 Pabaigai dar paminësime, kad su gegute kartu skraidàs toks maþas paukðtelis, kuris esàs gegutës tarnas. Ði pasaka, matyt, bus atëjusi ið Vokietijos. Meletà, ypaè juodàjà, pasakojama buvus Velnio gyvuliø piemene. Kai Dievas uþleidæs gylius ant Velnio gyvuliø ir tie sulëkæ [117] á Dievo tvartà, tai Velnias perskëlæs meletai galvà. Nuo to laiko meletai ant galvos esanti raudona þymë, ir ji dar dabar skraidydama ðaukianti gyvulius. 22 Gandras, arba starkas, esà kilæs ið þmogaus ir anksèiau buvæs Dievo parankiniu. Dievs bijis vienreiz saíçris visus mûdþus, iebâzis maisâ un devis starkam, lai tos nes uz dîíi slîcinât. Maisu uz dîíi nesot, starks dzirdçjis, ka tur kas èîkst un èçkst. Maisu pie dîía nonesis, starks aiz lielas ziòíârîbas nevarçjis nociesties nepaskatîjies, kas maisâ atrodas. Tikdrîz ka viòð maisu attaisîja, izlîda no tâ visi tur ieslodzîtie mûdþi, kâ: vardes, èûskas un citi. Starks aizgâjis ar tukðu maisu pie Dieva atpakaï. Izdzirdçjis starka nedarbu, Dievs teicis: Tâdçï, ka tu esi bijis tik ziòíârîgs, ðe tev ðie sarkanie zâbaki un ej nu salasît visus palaistos mûdþus! No tâ laika starkam gaºas, sarkanas kâjas un viòð lasa vardes, èûskas, kuºas tam nekâ nekaitç. 23 Jâ kadreiz bûs beidzis lasît, tad palikðot atkal par cilvçku. 24 Dievas vienàsyk sugaudë visas bjaurybes, sugrûdo á maiðà ir davë gandrui, kad nuneðtø jas kûdron paskandinti. Maiðà kûdron neðdamas gandras iðgirdo, kad ten kaþkas cypia ir èerðka. Maiðà prie kûdros nuneðæs, gandras ið didelio smalsumo negalëjo iðkentëti nepaþiûrëjæs, kas ten maiðe yra. Vos tik jis maiðà pravërë, ið jo iðlindo visos ten ákalintos bjaurybës: varlës, gyvatës ir kitos. Gandras nuëjo su tuðèiu maiðu atgal pas Dievà. Iðgirdæs gandro padarytà eibæ, Dievas pasakë: Kad buvai toks smalsus, ðe tau raudoni èebatai, ir eik dabar surinkti visà paleistà bjaurastá! Nuo to laiko gandro ilgos raudonos kojos, ir jis lesa varles, gyvates, kurios jam visai nekenkia. Jei kada nors baigs rinkti, tai vël taps þmogumi. Gandro vietoje èia pasitaiko ir kiðkis. 25 Visai tokià pat sakmæ apie gandrà turi ir lietuviai. O latviø prietaruose gandras yra namø sargas, kuris taèiau þiauriai atkerðija nesvetingiems ðeimininkams. Apie kranklá pasakojama, esà Dievas já nubaudæs uþ kaþkoká nusiþengimà. Visi putni perinâjot bçrnus vasarâ, krauklim jâizperinot ziemâ. Kad bçrni nedçïu veci, tad krauklim lielâs piektdienas rîtu priekð saules lçkðanas jâpârnesot tik daudz jûºas ûdens, ka bçrniem nodzerties. Bet ja daþu gadu gadoties, ka jûºa viscaur aizsalusi un krauklim neesot iespçjams ûdeni dabût, tad viòa bçrniem jâpaliekot par kovâròiem. 26 Visi paukðèiai peri vaikus vasarà, o kranklys turi perëti þiemà. Kai vaikai sulaukia savaitës, kranklys Didþiojo penktadienio rytà prieð patekant saulei turi parneðti tiek jûros vandens, kad vaikai atsigertø. O jei kuriais metais nutinka taip, kad jûra bûna iðtisai uþðalusi, ir kranklys niekaip negali pasiekti vandens, tai jo vaikai virsta kuosomis. Lielâ piektdienâ kraukïi nesot no jûºas ûdeni un kristot savus bçrnus. 27 Didájá penktadiená krankliai neða ið jûros vandená ir krikðtija savo vaikus. Raunoje esu girdëjæs, kad per vasarà visos varnos turinèios jûroje nusimaudyti ar iðsiperti. Kuri neiðsiperia, ta pavirstanti kuosa. Gali bûti, kad su tuo susijæs ir toks prieþodis: kâda vârna pçrta, tâda nepçrta tokia varna perta, tokia neperta. Kranklys anksèiau esà buvæs baltas. Kai þvërys kasë upæ, tai jis iðsiterliojæs juodas purvais, kad ir já manytø kasus, bet ið tikrøjø nieko nedirbæs. Kai paskui jis norëjæs vël nusiplauti, tai kiti paukðèiai neleidæ jo prie vandens, nors kranklys bjauriai krankæs. Nuo to laiko kranklys palikæs juodas ir gavæs toká bjaurø balsà. Estai irgi pasakoja kranklá seniau buvus baltà, bet kadangi jis mitæs maita arba, pagal kità variantà, neprisidëjæs kasant upæ, Dievas já uþ bausmæ ákiðæs dervos statinën. Kranklio krankimà maþne visos tautos aiðkina praneðant nelaimæ ar mirtá. Velnias iðmainæs su Dievu savo dalgá á kaltà ir ëmæs su juo ðienà pjauti. Ðarka, ðokèiodama po medþiø ðakas, pamaèiusi ir pradëjusi ið velnio juoktis. Velns apskaitâs un svieda [118] þagatai ar kaltu. Kalts íçra un iedûrâs þagatai par asti. No tâs reizes þagatai gaºa, smaga aste Velnias supyko ir sviedë á ðarkà kaltà. Kaltas kliudë ir ásmigo ðarkai uodegon. Nuo to laiko ðarkos ilga, sunki uodega. 28 Kai kurios tautos ðarkà laiko blogu paukðèiu, kitos mano jà pranaðaujant dþiaugsmà ir neðant laimæ. Latviø prietaruose ðarka tëra papliauðka, o jos pasirodymas namuose siejamas su naujienomis bei paskalomis. Piemenims ðarka esanti kenkëja, nes priðaukianti prie gyvuliø vilkà. þagata palaidne, Tâ sauca vilku, Tâ sauca vilku, Kur gani gana Ðarka nenaudëlë, Ji ðaukia vilkà, Ji ðaukia vilkà Pas piemenëlius. Apie apuoko dejavimà latviai pasakoja tokià pasakà. Viena motina turëjusi tingià dukterá ir dvi karves. Kartà duktë paðërusi tik vienà karvæ, o antrà palikusi bliaunanèià. Kai motina paklausë, kas gi ten bliauna, duktë atsakiusi, esà tai apuokas. Apuokas tai iðgirdæs ir viskà papasakojæs motinai. Duktë ið pykèio uþtvojusi apuokui pagaliu, todël jis dar ðiandien vaitojàs. 29 Dël savo vaitojanèio balso apuokas visuotinai laikomas nelaimës ðaukliu. Kaip apskritai paukðèiai mokësi giedoti, apie tai jau smulkiai paraðyta mûsø pasakø knygoje, 30 todël èia nekalbësim apie tokiø paukðèiø giedojimà, kurie yra toliau nuo liaudies mitø. Ið Vestienos mums dar yra þinoma tokia sakmë apie apuokà: Ûpis esot lielîjies: kad viòð kliegðot, tad kalni plîsîðot. Tâda lielîba Dievam nepatikusi, viòð aizliedzis ûpim virs zemes kliegt; jâ gribot, lai tad iebâþot galvu dûòâs un tad varot izkliegties. Lûk, tâdçï vçl ðodien ûpis galvu grûþot dûòâs, kad nodomâjis vaidçt. 31 Apuokas gyrësi: kai jis uþklyksiàs, kalnai sutrûksià. Tokios pagyros Dievui nepatiko, jis uþdraudë apuokui virð þemës klykauti; jeigu nori, tegu kiða galvà á dumblà ir tada tegu iðsiklykia. Þiû, todël dar ðiandien apuokas, uþsimanæs dejuoti, galvà bruka á dumblà. Panaðià sakmæ esu girdëjæs ið savo tëvo tëvo apie baublá (dumpis, rus. âûïü, vok. Rohrdommel). Sakmës turinys irgi geriau tinka balø paukðèiui baubliui nei miðko paukðèiui apuokui. O kadangi pagal þodþio fonetikà ûpis apuokas yra tas pat, kas rusø âûïü, tai reikia manyti, kad èia jis reiðkia kaip tik baublá. Baublys priklauso tiems paukðèiams, kurie þmogø uþklykia, kaip kad gegutë uþkukuoja. Kai baublys uþklykia, arba dudutis uþduduoja, tai iki kitø metø ið burnos smirda. 32 Jâ pîpene aizbrçc, tad paliek dzeltçns Jei kukutis uþklykia, tai pasidarai geltonas. 33 Kad grieze aizgrieþ, tad rokas sagrieþ 60

4 Kai grieþlë uþgrieþia, tai rankas susuka 34 arba iskapts nekoþot dalgis neima. 35 Jei ûziíis 36 uþgieda, tai kojos smunka (krenta), t. y. kojinës, autai nuslysta ant kulnø. Jeigu lakðtingala uþèiulba, tai naktigoniams ðvarkai dega (prie ugnies). Jei strazdas uþklykia, tai balss skabargaina balsas [pasidaro] gergþdþiantis. 37 Pelëdà liaudies dainos vaizduoja negraþia, bet labai iðpuikusia. Pûce, pûce, pelçíîte, Pelëdukë pilkoji Citus putnus nicinâja; Kitus paukðèius peikë; Pati Dieva sodîjama, Pati Dievo nubausta, Platu galvu vazâjâs. Plaèia galva staipës [119] Pûcîte, pûcîte, tev smuki bçrniòi! Kâ pati mâte, kâ pati mâte! Resnâm galvâm, platâm acim! Tçvâ velnâ, tçvâ velnâ! Pelëda, pelëda, tavo graþûs vaikai! Kaip ir pati moèia, kaip ir pati moèia! Storom galvom, plaèiom akim! Á velnià tëvà, á velnià tëvà! Pastaràjà dainà primena pasaka apie pelëdà ir vanagà. 38 Apie kregþdæ esu girdëjæs ið savo tëvo tëvo tokià kosmogoninæ sakmæ. Vecos laikos Velns reiz noslçpis visu uguni pasaulç. Dievs meklçjis, meklçjis, bet nevarçjis nekur atrast. Tikai no velna smçdes kûpçjuði dûmi. Bezdelîga nu gribçjusi Dievam palîdzçt un klusâm aizlaidusies uz Velna smçdi. Noskatîjusies, kâ Velns ðíiï uguni un kaï, sâkusi no prieka kliegt: Zinu, zinu! Tçraudâ un akmenî, tçraudâ un akmenî! Velns to izdzirdis, sâcis íert bezdelîgu ar degoðâm stangâm. Vienreiz viòð nosvilinâjis bezdelîgai pakakli, otrreiz izrâvis astes spalvas, bet viòa tomçr izbçgusi. No tâ laika bezdelîgâm ir sarkanums pakaklâ un liels robs astç. 39 Senais laikais Velnias kartà paslëpë visà pasaulio ugná. Dievas ieðkojo, ieðkojo, bet negalëjo niekur rasti. Tik ið velnio kalvës rûko dûmai. Kregþdë, norëdama Dievui padëti, patyliukais nulëkë á velnio kalvæ. Pamaèiusi, kaip Velnias iðskelia ugná ir kala, ið dþiaugsmo ëmë ðaukti: Þinau, þinau! Pliene ir akmeny, pliene ir akmeny! Velnias, tai iðgirdæs, ðoko gaudyti kregþdæ ákaitusiom replëm. Vienàsyk jis nusvilino kregþdei pakaklæ, antràsyk iðrovë uodegos plunksnø, bet ji vis dëlto pabëgo. Nuo to laiko kregþdës turi raudonà dëmæ pakaklëj ir didelæ spragà uodegoje. Kregþdë visuotinai laikoma Dievo paukðteliu, ir þmonës dþiaugiasi matydami jø lizdus savo namø pastogëse. Latviai tikëjo, kad jei kas iðardo kregþdës lizdà, tam veidà iðberia strazdanos, o gali netgi namai sudegti. Þmonës anksèiau neþinojo, kad þiemai kregþdës iðskrenda á ðiltuosius kraðtus, todël tikëjo jas þiemojant èia pat eþero dumble. Apie kurapkà M. Aruonas ið Berzaunës raðo: Pradþioje kurapkos buvusios didelës: vien tik jø ðirdis tuomet buvusi tokio didumo kaip dabar visa kurapka Bet kartà Perkuonas jojæs paèia paþeme. Vos tik pasuko þirgà palei pamiðkæ, tik purpt kurapkos pakilo! Perkuono þirgas labai pasibaidë. Perkuonas supykæs pagavo kurapkas ir suspaudë saujoje tokias maþas, kokia jø ðirdis prieð tai tebuvo. 40 Kaip kosmogoninëje sakmëje, tai Perkuono vietoje èia bus buvæs Dievas. Liaudies daina kurapkiukus palygina su gandriukais kaip samdiniø vaikus su ðeimininko vaikais: Kalpu bçrni, irbçniòi Agri tek migliòâ; Saimnieka svçtelîði Ilgi tup ligzdiòâ Samdininkai kurapkiukai Anksti bëga á miglà; Ðeimininko gandriukai Ilgai tupi lizde. Pagal vienà neteisingai uþraðytà sakmæ, 41 lakðtingala esanti kilusi ið nelaimingos podukros. Kartà pamotë jà taip smarkiai muðusi, kad ji ëmusi Dievo maldauti paverèiama á paukðtelá. Taip ir atsiradusi lakðtingala ir dziedâjusi deviòâm mçlîtçm giedojusi devyniais balseliais (paþodþiui lieþuvëliais). Þmonës pasakoja lakðtingalà turint tris devynis balsus, o liaudies dainos lakðtingalà paprastai vadina tribalse (trejvalode, paþodþiui trikalbë : 13872; 18965). Jau aukðèiau matëme, [120] kad lakðtingala yra sëjos paukðtis kaip kad ir putpelë viename pavyzdy (2690), kuris ne tik iðpranaðauja sëjos laikà, bet padeda ir piemenims bei naktigoniams. Lakðtingalos giedojimà liaudies dainos visø mieliausiai prilygina kovai kardais. Apie lakðtingalà paprastai sakoma, kad ji sit muða, plaka 42 arba tricina drebina, virpina (2697; 30614, 6; 32058), o kardø skambesys pavadinamas lakðtingalos giedojimu: Abiem dzied lakstîgala Zobentiòa galiòâ ; 20727; Zobentiòu galiòâ Lakstîgala tricinâja Jauni puiði bandinieki, Pirksim kopâ lakstîgalu, Lai tâ skaisti padziedâtu Zobentiòa galiòâ Abiem gieda lakðtingala Ant kardelio galo. Ant kardeliø galo Lakðtingala suokë. Jauni bernai bandininkai, Pirksime lakðtingalà, Kad ji graþiai pagiedotø Ant kardelio galo. Ritmiðkos kovos kardais bei jø skambesio prilyginimas lakðtingalos giedojimui bus, ko gero, radæsis Vakarø bei Pietø Europoje. Pats lakðtingalos pavadinimas lakstîgala, kaip jau esu parodæs, 43 matyt, bus atëjæs ið lotynø kalbos (lusciniola) ir dar tada, kai latviai ir lietuviai tebekalbëjo viena kalba (lietuviðkai lakðtingala). Tuo tarpu ritmiðka kova kardais, kaip ir minëtas poetinis palyginimas (plg. vokieèiø die Nachtigall schlägt lakðtingala muða, plaka 44 ), veikiausiai bus perimti ið vokieèiø riteriø. Kartu su lakðtingala, kaip jau aukðèiau sakyta, liaudies dainos neretai mini zylæ ir kikilá, o dar daþniau juodu abu drauge. Tiek apie zylës, tiek apie kikilio vaikus pasakojama, kad juos Vçja mâte ðûpo, Vçja mâte auklç Vëjo motë supa, Vëjo motë liûliuoja ( ). Zylë yra liela paregone didelë pranaðautoja arba liela dievredzîte didelë dievregëlë (2581), ir ateities spëjime jai priklauso pagrindinis vaidmuo 45 : Eita, meitas, klausîties, Eikit, mergos, paklausykit, Kâdu dziesmu zîle dzied. Kokià giesmæ zylë gieda. Zîle dzied tâdu dziesmu Zylë gieda tokià giesmæ Laiks meitâm rozes ðíît. Laikas mergoms roþes skint Tâdu ziòu zîl atnesa Tokià þinià zyl atneðë Mûs mâsai tautâs iet. Mûs seselei iðtekët

5 Zîl atnesa tâdu vçsti, Zyl atneðë tokià þinià Bûs brâïam kaºâ iet. Teks broliui á karà eit Zylë yra laba mâsiòa gera sesulë ir liepia piemeniui saugotis vilkø, o mergelei ðelmio bernelio. Panaðus vaidmuo, regis, priskiriamas ir kikiliui bei geniui: Zîle dzied aparâ, Zylë gieda ávodëje 46 Liek ganiem sargâties: Piemenëliams saugotis: Sarg jçriòu, kazlçniòu, Saugokit ërá, oþiukà, Sargi savu vainaciòu! Saugok savo vainikëlá! [121] Zîlîte, þubîte, Zylelë, dþiubelë, 47 tâ laba mâsiòa, tai gera seselë, Tâ lika ganiem sargâties. Ji liepë piemenims saugotis Ko tu, dzeni, klikstînâji, Ko tu, geny, kleketuoji, Ko tu man pasacîji? Kà gi tu man pasakoji? Es, meitiòa, tev pasaku, Að tau, mergele, sakau, Sargâ savu ganîbiòu. Sergëk savo gyvulëlius Bet geroji sesulë gali praneðti ir nemalonià þinià, kurios paskelbimas tuosyk prilygsta likimo lëmimui, todël latviai nelabai norëjo zylæ susitikti. Kad pakeliui nesutiktø zylës, iðsiruoðæ á kelià latviai iðgerdavo zîles kannu zylës kauðà. Taèiau didþioji dievregë vis dëlto nebuvo visaþinë ir negalëjo numatyti, kad jà paèià pagaus vanagas (2581; 2582). Cîrulîts mazputniòð vieversëlis maþas paukðtuþëlis liaudies dainose yra bernelio simbolis, o vanagas, kaip jau uþsiminta, prilyginamas paprastai tik senøjø laikø jaunikiui, kai vestuviø apeigos dar buvo panaðios á pagrobimà. Vieversys, kaip ir bernelis, daro alø, geria, gieda, rûpinasi arkliais ir pasierzina su graþiàja kiele, simbolizuojanèia mergelæ. Tokio dëmesio vyturys, matyt, bus nusipelnæs tuo, kad anksti keliasi ir linksmai èiulba, aukðèiau ir ilgiau uþ kitus paukðèius. Þmonës tikëjo vieversius þiemojant èia pat mûsuose, pasislëpus tarp kupstø ir akmenø po sniegu. Kaip kad vyturys, bernelio simbolis, rûpinasi arkliais, taip kielë, simbolizuojanti mergelæ, rûpinasi karvëmis. Jei moteris pirmàsyk kielæ pamato virð vandens, tai tais metais karvës duos daug pieno; o jei virð sausumos, tai pieno bus maþai. Mergelës kraièiui taip pat reikalingi linai, todël ir kielë yra susijusi ne tik su laidaru, bet ir su linais. Kas pirmo reiz redz cielavu uz jumta, tam tai gadâ gaºi lini, kas zemç, tam îsi Kas pirmà kartà pamato kielæ ant stogo, tam tais metais [bus] aukðti linai, kas ant þemës, tam trumpi. 48 Kaip ir zylë, kielë nuspëja mergelei pirðlius. Tâ sacîja cielaviòa, Pa pagalmu tecçdama: Bûs tai mûsø netiklei Ðorudeni precinieki Taip pasakë kieluþëlë, Per kiemelá bëgdama: Bus tai mûsø netikëlei Rudená pirðliai. Pats maþiausias paukðtelis Pabaltijy yra maþasis tarðkutis, taèiau liaudies tradicijos jam priskiria paèià didþiausià dràsà. Pateiksiu ið savo tëvo tëvo girdëtà pasakà apie tarðkutá. Reiz lâcis gâjis nejauði gaºâm gar ceplîða pçrkli, kur atraduðies tikai mazie ceplçni. Kad vecais ceplîtis pârnâcis mâjâ, tad nu ðie stâstîjuði, cik lielu un briesmîgu zvçru viòi redzçjuði. Vecais ceplîtis nu uzlaidies uz krûmiòa un lçcis arvien augstâku un augstâku, prasîdams: Vai tik liels bija? Beidzot bçrni esot sacîjuði, ka tik un tik liels tas zvçrs esot bijis. Tad vecais atbildçjis: Ja es bûtu mâjâ bijis, tad viòð pie mana nama durvu gulçtu. Kartà lokiui pasitaikë eiti pro tarðkuèio lizdà, kuriame tebuvo maþieji tarðkuèiukai. Tëvui tarðkuèiui parëjus namo, tie papasakojo, koká didelá ir baisø þvërá jie matë. Vyresnysis tarðkutis uþskrido ant krûmo ir, ðokèiodamas vis aukðèiau ir aukðèiau, klausë: Ar tokio didumo? Pagaliau vaikai pasakë, kad tokio tai didumo tas þvëris buvo. Tada tëvas atsakë: Jei að bûèiau buvæs namie, jis prie mano namø durø gulëtø. [122] 41. Amfibijos, kirmëlës ir vabzdþiai Ið kitø gyvûnø liaudies tradicijø daugiausia minima gyvatë. Kadangi ji neretai yra susijusi su mirusiøjø sielomis, tai animistai norëjo árodyti, kad gyvaèiø garbinimas esàs kilæs vien tik ið sielø kulto. Taèiau toks aiðkinimas, be abejo, yra vienpusis. Kadangi mirusiuosius paprastai uþkasdavo á þemæ, o gyvatës irgi gyvena po þemës pavirðiumi, tai galëjo lengvai kilti mintis, kad mirusiøjø sielos virsta gyvatëmis ir kad siela apskritai pasirodo gyvatës pavidalu. Taèiau ne visus prietarus apie gyvatæ tai paaiðkina. Dël savo pavojingo ákandimo gyvatë paprastai yra laikoma piktu gyvûnu, susijusiu su Velniu ar netgi jo sukurtu. Kâdreiz Dievs un Velns gâjuði gar upes malu pastaigât. Tur viòi atraduði vecu zirga pinekli, kuºu Dievs paòçmis un gribçjis iemest upç, bet Velns arî pasteidzies, saíçris pineklam aiz otra gala un pârrâvis uz pusçm. Dievs tomçr savu pinekla galu iemetis upç, kas palicis par zuti. Bet Velns savu pusi nometis uz sausuma un no tâs izcçlusies èûska. Par to vçl tagad mçdz teikt, ka zutis ar èûsku esot tuvu rada. 49 Kartà Dievas ir Velnias iðëjo paupiu pasivaikðèioti. Ten jie rado senà arklio pantá, kurá Dievas paëmë ir norëjo ámesti upën, bet Velnias irgi suskubo, sugriebë pantá uþ kito galo ir pertraukë per pusæ. Dievas vis dëlto savo panèio galà ámetë upën, ir tas virto unguriu. O Velnias savo pusæ numetë ant sausumos, ir ið jos radosi gyvatë. Dël to dar dabar sako, kad ungurys su gyvate yra artimi giminës. Apie ungurá dar pasakoja, kad jis naktimis iðeinàs ið upës ir einàs á laukus þirniø ësti. Bet ant kelio pabarsèius smëlio, atgal upën jis nebeparsigaus. Kas uþmuða gyvatæ, tam atleidþiamos septynios nuodëmës. Uþmuðus gyvatæ ir pakasus, Saulytë esà tris dienas juokiasi, o nepakasus, ji tris dienas verkianti. Gyvatei nuðliauþus, toje vietoje reikia ásmeigti ðermukðnio kryþiø. Gyvatë tuomet sugráðianti atgal, apsivysianti apie kryþiø ir nebegalësianti niekur nuðliauþti. Apie gyvatæ yra plaèiai þinoma tokia sakmë. Tam ðíirstam, uz kuºa ûdens plûdos cilvçki, lopi un zvçri patvçrumu bija atraduði, gadîjies nejauði maz caurumtiòð. Visi prâtoja kopâ, kâ caurumtiòu aizbâzt. Te pielien èûska un saka: Jâ man pçc ûdens plûdiem dotu to gaïu çst, kam vissaldâkâs asinis, tad es aizbâztu caurumtiòu ar savu augumu. Labi. Pçc ûdens plûdiem ods apòemas to dzîvnieku atrast, kam vissaldâkâs asinis. Izmeklçjies cauru dienu: cilvçkam vissaldâkâs Tame luote, kuriame per tvanà buvo prisiglaudæ þmonës, gyvuliai ir þvërys, nejuèia atsirado maþa skylutë. Visi kartu sprendë, kaip skylutæ uþkimðus. Èia priðliauþia gyvatë ir sako: Jei man po tvano duotumët tà mësà ësti, kurios pats saldþiausias krau- 62

6 jas, tai að savimi uþkimðèiau skylutæ. Gerai. Po tvano uodas apsiëmë surasti tà gyvûnà, kurio kraujas saldþiausias. Kiaurà dienà ieðkojæs [, sako]: þmogaus saldþiausias. Tai suþinojusi kregþdë ir, cilvçku þçlodama, norauj odam pusþokli, lai nevarçtu pateikt, kam saldâs asinis. Ods gan vçl rauga stâstît, bet vairâk nevar izteikt, kâ: dzin, dzin! Te gadâs bezdelîga un saka: Viòð grib teikt, ka vardei vissaldâkâs asinis þmogaus gailëdama, nutraukë uodui pusæ þiaunos, kad negalëtø pasakyti, kieno tas saldusis kraujas. Uodas vis dar bando pasakyti, bet nieko neiðeina, kaip tik zin, zin! Èia kur buvus, kur nebuvus kregþdë ir sako: Jis nori pasakyti, kad varlës kraujas pats saldþiausias. 50 Labai panaðiø sakmiø dar uþraðyta Rusijoje, Rumunijoje ir Palestinoje. 51 Pagavus baltàjà arba raudonàjà gyvatæ, iðvirus ir suvalgius, esà galima suprasti paukðèiø kalbà. 52 Tokie [123] prietarai yra labai seni ir plaèiai paplitæ. Indijoje apie tai jau svarstyta daugelá amþiø prieð Kristui gimstant. Senøjø skandinavø sakmëje Sigurdas pavalgo gyvatës mësos ir èia pat ima suprasti paukðèiø kalbà. Tokiø paèiø tikëjimø turi ir estai. Estø sakmëse raudonoji gyvatë gyrësi per vienà naktá devyniems þmonëms akis uþmerksianti, taèiau dël to pati likusi akla. Bet jeigu jai pavyktø pralásti pro rato stebulæ, tai vël praregëtø. 53 Panaðiø prietarø randame Lerchio-Puðkaièio Pasakose (V. P. 83), o ir að pats esu kai kà panaðaus girdëjæs. Latviai, kaip ir estai, pasakoja drieþà esant gyvatës daktaru, galinèiu atgaivinti net á gabalus sukapotà gyvatæ. Pirmàsias þinias apie toká gydymà randame vienoje senovës graikø sakmëje, kurioje gyvatë þino þolæ nuo mirties ir atgaivina kità uþmuðtà gyvatæ. Ðis pasakø motyvas sutinkamas per visus viduramþius. Gyvatës turinèios ir savo karaliø su brangia aukso karûna ant galvos. Kas ðià karûnà ágyja, tampa laimingas, turtingas arba labai iðmintingas. Bet karûnos grobikui ið paskos kamuoliais ritasi gyvatës. 54 Tokias paèias sakmes pasakoja ir estai. Dar senovës indai tikëjo, kad gyvaèiø galvose esà randami brangakmeniai. Gyvates latviai laikë blogais gyvûnais, o ðtai þalèiai, jø manymu, karvëms darantys gera, ir jø në nebuvo galima muðti. 55 Ilgainiui, kaip regis, ðie prietarai tapo uþmirðti, ir þalèiai jau nebeskiriami nuo gyvaèiø. 56 Zalði, rudenî alâ lîzdami, ieòemot tâdu zâlîti mutç un tad tûlin aizmiegot lîdz pavasarim Þalèiai, rudená á urvà lásdami, paima á burnà tokià þolelæ ir tada iðkart uþmiega ligi pavasario. Tai pamatæs vienas vaikinas irgi paëmæs tà þolæ á burnà ir iðmiegojæs kiaurà þiemà. 57 Á þaltá liaudies prietaruose labai panaði yra rupûþë (kaupiòð, krupis, rupucis). Pagal vienà tradicijà, jas reikià saugoti, nes jos neðanèios karvëms laimæ. Kad rupuci nositot, tad govim notrûkstot piens Rupûþæ uþmuðus, karvës uþtrûkstanèios. 58 Pagal kitas þinias, jos karvëms kenkianèios, ir jas reikia naikinti. Krupjus jâdzen no laidara ârâ, jo tie izzîþ govis Rupûþes ið laidaro reikia varyti lauk, nes jos iðþinda karves. 59 Visai tokiø pat prietarø apie rupûþes turi ir estai. 60 Varlës, kaip ir þalèiai bei rupûþës, prietaruose irgi siejamos su gyvuliais. Pirmàsyk pavasará varlæ pamaèius vandeny, tais metais bûsià daug pieno, o pamaèius sausumoje, tai bûsianti sausa vasara ir maþai pieno. 61 Kas vardes sit, tam sprâgst jçri Kas muða varles, tam stimpa ëriukai 62 arba net mâte mirstot motina mirðta. 63 Apie lydekà esama tokios sakmës. Kad Dievs visas zivis bija radîjis, tad noteica, kas katrai brîvu çst. Bet reiz lîdeka aizmirsusi ðo noteikumu: bija aprijusi zvejnieku Kai Dievas sukûrë visas þuvis, nurodë, kà kuriai galima ësti. Bet kartà lydeka pamirðo ðá nurodymà: prarijo þvejà. Nuo to laiko [124] lydeka galvoje neðiojanti visus þvejo rykus. 64 Apie plekðnæ ið savo tëvo tëvo girdëjau tokià pasakà. Íeizariene Katrîna reiz braukusi pa jûºu no Vâczemes un çdusi kâdu Vâczemes zivi. Pusi noçdusi, bet nav vairs patikusies, un iesviedusi to jûºâ. No tâs tad nu mûsu jûºâ esot izcçluðâs butes. Karalienë Katryna kartà plaukë ið Vokietijos per jûrà ir valgë kaþin kokià Vokieèiø kraðto þuvá. Pusæ suvalgë, bet jai nepatiko, ir iðmetë jûron. Ið jos tad mûsø jûroje ir atsirado plekðnës. Tai paplitusi Vakarø Europoje sakmë, kurioje, kaip þinoma, Katrynos vietoje yra Marija. Apie vorà ir musæ Raunoje esu girdëjæs tokià pasakà. Vecos laikos uguns citur neesot bijusi, kâ tikai Velnam ellç. Dievs izrunâjies ar visâdiem zvçriem, lai lûkotu dabût uguni, bet neviens nevarçjis notikt elles dibenâ. Beidzot tomçr saòçmies zirneklis, nolaidies pa savu valgu zemç un ar lielâm pûlçm uznesis uguni augðâ. Nonâcis virs zemes, viòð bijis ïoti nokusis un apgulies. Pa to laiku muða, ðurpu turpu skraidîdama, ieraudzîjusi uguni, nozagusi un aiznesusi pie Dieva. Tur nu stâstîjusi, ka pati iznesusi uguni no elles, un prasîjusi maksas. Dievs tad arî atvçlçjis viòai çst no visiem çdieniem, kas uz uguns tikðot taisîti. Pa to starpu pamostas arî zirneklis, redz, ka uguns vairs nav, un iet tûlin pie Dieva sûdzçties. Dievs nu saprot, ka muða zirnekli apzagusi, un atïauj tam uz priekðu baroties no muðas gaïas. 65 Senais laikais ugnies niekas kitur neturëjo, kaip tik Velnias pragare. Dievas pasikalbëjo su visais þvërimis, kad pamëgintø iðgauti ugná, bet në vienas negalëjo pasiekti pragaro dugno. Bet pagaliau ryþosi voras, nusileido savo siûlu þemyn ir vargais negalais iðneðë ugná á virðø. Parsigavæs virð þemës, jis buvo labai pavargæs ir prigulë. Tuo metu musë, ðen ir ten skrajodama, pamatë ugná, pavogë ir nuneðë pas Dievà. Ten papasakojo, kad tai ji pati parneðusi ugná ið pragaro, ir reikalavo uþmokesèio. Dievas ir leido jai valgyti kiekvieno maisto, koks tik ant ugnies bus gaminamas. Tuo tarpu pabudo ir voras, þiûri, kad ugnies nebëra, ir eina pas Dievà skøstis. Dievas suprato, kad musë vorà apvogë, ir leido jam nuo ðiol misti musiena. Kartà voras norëjæs Dievui nepelnytai apskøsti þmogø, bet Dievas suþinojæs, jog tai netiesa, trenkæs vorui per nugarà, ir voras nukritæs ið dangaus þemën. Nuo smûgio jam iððokæs ant nugaros gumbas, ir daugiau jis á dangø uþlipti nebegalás. 66 Sulig viena sakme, blusos esanèios Dievo tarnai, o uodai Velnio tarnai. Velnias uþleidæs Dievà uodais, bet Dievas uþkûræs ugná ir nuginæs juos dûmais. Tada Dievas uþleidæs Velnià blusomis, o Velnias jø niekaip negalëjæs atsikratyti. 67 Ir vienoje rumunø sakmëje uodas su blusa kits kità vadina seserimis, bet savo turiniu sakmë yra kitokia. 68 Blusas pasakoja esant kilusias ið medþio pjuvenø. Àþuolo pjuvenø ábërus á koká indà ir uþpylus ðiek tiek vandens, kità dienà visas indas bûsiàs pilnas blusø (Rauna). Aviþø plaukëjimo metu blusos gyvenanèios ant kiekvieno kupsto (Trikata ir Ikðkilë); o ðienapjûtës metu jø esama net eglës virðûnëje ir ant smilgos galo (Trikata). Apie utëles prietarø yra dar daugiau nei apie blusas. Sakmë pasakoja, jog kartà viena moteriðkë, ðalikelëje sëdëdama, pasakiusi: Vai, kaip nuobodu! Tuo metu pro ðalá ëjæs Dievas 63

7 ir sviedæs jai galvon saujà utëliø, kurios anksèiau gyvenusios þemëje (Trikata). Anot prietarø, joks þmogus negyvenàs be utëliø: kiekvienas po oda turás savo dalá utëliø (Berzaunë). Þmogaus kûne po kiekvienu plaukeliu esà po utëlæ. Jeigu visos utëlës iðeitø ið [125] kûno, tai jis mirtø (Trikata). Kartais þmogui ant odos atsirandantis toks spuogelis, pilnas utëliø. Ðias utëles sunaikinti tai þmogui esà á gera; bet iðnaikinus visas utëles, esanèias kûne, þmogus mirtø (Rauna). Apie glindà esu girdëjæs tokià pat sakmæ, kaip Lerchio- Puðkaièio uþraðytoji. 69 Dievs, putnus, lopus radîdams, katram ierâdîjis savu darbu. Utij un gnîdai atvçlçjis cilvçka matos dzîvot, âdu kost un asinis zîst. Bet gnîda ar to nebijusi mierâ: âdâ vien kost, gribçjusi kost lîdz kaulam. Tad Dievs sadusmojies un piesçjis gnîdu pie mata, lai nespçtu lîdz kaulam ieçsties. Dievas, paukðèius, gyvulius kurdamas, kiekvienam nurodë jo darbà. Utëlei ir glindai leido þmogaus plaukuose gyventi, odà kàsti ir kraujà èiulpti. Bet glindai to buvo negana vien tik odà kàsti, norëjusi kàsti ligi kaulo. Tada Dievas supyko ir pririðo glindà prie plauko, kad negalëtø iki kaulo ásiësti. Erkës gyvenanèios eglëse. Kas stovi po eglëmis, ant to erkës ir uþkrentanèios. Gavënioje reikià po eglaite ugná kûrenti, kad eglaièiø skujos vos uþsidegtø, tada vasarà erkës nekàsianèios (Lejasciems). Netgi toks menkas vabalëlis kaip boruþë (Coccionella septempunctata) kai kuriø tautø mituose vaidina gana svarbø vaidmená. Pasak vienos rumunø sakmës, 70 ji esanti kilusi ið vienos nedoros graþuolës. Kadangi toji mokiusi þmones tik blogo, Dievas pavertæs jà maþu vabalëliu. Padëta ant pirðto ji dar dabar teberodanti, kur þmogui eiti, bet geriau esà eiti visai á prieðingà pusæ, nes ji rodanti tik bloga. Pagal latviø tikëjimus, ðis vabalëlis rodàs tik kur mergina nutekësianti, todël jis ne veltui pavadintas burtuke (zîlîte). Bloga ar kenksminga latviai jos nelaiko. Vidþemëje ji daþniau vadinama zîlîte, o Kurðe margrietiòa ar spindgrietiòa. Bauskës apylinkëje merginos burdamos á jà esà taip kreipdavusios: Spindû, spindû, kur mans brûtgâns? Bçrzgalâ, bçrzgalâ zaïos svârkos Boruþ, boruþ, kur mano jaunikis? Berþo virðûnëje, berþo virðûnëje, þaliu ðvarku. Ðie prietarai vëlgi visiðkai sutinka su tokiu aiðkinimu apie berþo virðûnæ. Ikðkilëje merginos sakanèios boruþei: Mârîte, Mârîte, kur tu mani vedîsi? Vai uz augðu, vai uz leju, vai uz zaïâm velçnâm? Maryte, Maryte, kur mane nuvesi? Ar aukðtyn, ar þemyn, ar ant þaliø velënø? Versta ið: Prof. P. Ðmits. Latvieðu Mîtoloìija / Otrs pârstrâdâts izdevums. Rîgâ: Valtera un Rapas akc. sab. izdevums, P Ið latviø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS Dëkoju Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto vyr. mokslinei darbuotojai dr. Lilijai Kudirkienei, maloniai sutikusiai perskaityti vertimà ir iðsakiusiai reikðmingø pastabø. NUORODOS: 1. Etnografisku rakstu krâjums. I. P Gaster M. Rumanian bird and beast stories. London, P þr. Etnografisku rakstu krâjums. I. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. VI. P. 242; plg. Latvju dainas Nr Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. V. P Ten pat. VI. P Ten pat. I. P Ten pat. VI. P Ten pat. V. P Wiedemann F. J. Aus dem inneren und äusseren Leben der Ehsten. P Frischbier H. Preussisches Wörterbuch. I. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. I. P Jelgavas Rakstu Krâjums. II. P Ten pat. P Ten pat. P Böckel O. Psychologie der Volksdichtung. P Ten pat. 18. [Latviø apriebt ðiuo atveju, matyt, mena prietarà, pagal kurá, iðgirdus gegutæ kukuojant, reikia triskart apsisukti ar apibëgti kà ratu ir tik baigus pradëti skaièiuoti kukavimus, kurie tokiu atveju reiðkià metus, likusius iki vestuviø.] 19. Jelgavas Rakstu Krâjums. II. P Ten pat. P. 16, Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. V. P Ten pat. VII. P Ten pat. VII. P Ten pat. V. P Ten pat. I. P. 171; VII. P Ten pat. III. P Jelgavas Rakstu Krâjums. II. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. VII. P Ten pat. IV. P Latvieðu pasakas un teikas. I. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. VI. P Jelgavas Rakstu Krâjums. II. P Ten pat. P Ten pat. 35. Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. V. P [Nelabai aiðkus paukðtis, bet panaðu, kad tai tiesiog apuokëlis.] 37. Ten pat. 38. Ten pat. P Plg. ten pat. VII. P Ten pat. V. P Ten pat. VI. P R[îgas] L[atvieðu] B[iedrîbas] Z[inîbu] K[omisijas] Rakstu krâjums. XV. P Ten pat. P [Plg. lietuviø plakti reikðmes: muðti, pliekti (botagu, rykðte, dirþu), dauþyti bei pan., o kartu, þinoma, ir iðduoti tam tikrà garsà (apie lakðtingalà, þiogà), pvz., Lakðtingala plaka gieda paupës krûmuose, karklynuose, Suokusios pernakt, lakðtingalos aptingo plakt bei pan. (LKÞ X 58 60).] 45. [Gal verta atkreipti dëmesá ir á poetiná latviø kalbos þodþiø zîle zylë bei zîlçt burti, spëti ateitá sàskambá, fonetiná abiejø ðaknø sutapimà.] 46. [Latviø apara, pagal apibrëþimà, ávodë (þema, þole apaugusi, neariama vieta tarp dirvø) (Balkevièius J., Kabelka J. Latviø lietuviø kalbø þodynas. Vilnius, P. 49.] 47. [Latviø þubîte kikilis yra moteriðkos giminës, todël dainoje parankiau já versti atitinkamu lietuviðku kikilio sinonimu dþiubë, þr. LKÞ II 1028.] 48. Jelgavas Rakstu Krâjums. II. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. VII. P Ten pat. I. P Gaster M. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. VII. P Wiedemann F. J. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. VII. P Ten pat. P Jelgavas Rakstu Krâjums. II. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. VI. P Jelgavas Rakstu Krâjums. II. P R. L. B. Z. K. Rakstu krâjums. VI. P Wiedemann F. J. P Jelgavas Rakstu Krâjums. II. P R. L. B. Z. K. Rakstu krâjums. VI. P Jelgavas Rakstu Krâjums. II. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. V. P Plg. Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. VII. P Ten pat. VI. P Ten pat. V. P. 105 ir VII Gaster M. P Lerchis-Puðkaitis. Pasakas. V. P Gaster M. P THE VOICE OF LATVIA Lettish mythology Pçteris ÐMITS The translation of the Lettish Mythology by Prof. Pçteris Ðmits is continued to publish. This edition comprises two following chapters, namely: 40. on wild birds, and 41. on the slugs, worms, and insects in Lettish folklore. 64